Kartais pagalvoju, kad jeigu draugai (ir sutuoktiniai, tėvai, giminaičiai) mokėtų tinkamai išklausyti, tuomet psichologams sumažėtų darbo. Iš tiesų manau, kad kiekvienas žmogus turėtų praeiti kokius nors su tuo susijusius kursus. Tikrai stiprūs šiuo atžvilgiu yra „Jaunimo linijos“ savanorių mokymai ir kartais norisi, kad artimieji juos taip pat būtų praėję. (Beje, šiuo metu „Jaunimo linija“ kaip tik ieško savanorių Kaune ir Klaipėdoje.)
Kai artimas žmogus kenčia, kartais į tai nežiūrime rimtai. Sakome tokias frazes kaip „viskas bus gerai“. Arba galime sakyti „ai, nepradėk ir vėl“, „neprisigalvok nesąmonių“, „o kad mano bėdos būtų tokios mažos“ ir panašiai. Tuo pokalbis ir baigiasi. Pašnekovas pasijaučia atstumas, vienišas, neturi su kuo pasikalbėti. Kai kurie taip ir nešiojasi savo sunkumus viduje, kiti – skambina į pagalbos linijas, arba galiausiai apsilanko pas psichologą.
Bet gi sakydami tas frazes mes visiškai nelinkime nieko blogo. Juk iš tiesų artimas žmogus mums rūpi. Sakydami „viskas bus gerai“ bandome praskaidrinti nuotaiką. Puldami dalinti patarimus, stengiamės padėti išspręsti keblią situaciją. Sumenkindami sunkumus stengiamės parodyti, kad gal tam žmogui ne taip ir blogai. Bet, kad ir kokia maža mums atrodytų kito žmogaus bėda, jam tai gali būti katastrofa. O atviras pokalbis, išsikalbėjimas kartais gali nušviesti visai kitą problemos pusę. Kartais palengvėti gali vien nuo pokalbio. Kitais atvejais pokalbis padeda sumažinti emocinę naštą ir suteikia galimybių žmogui susitelkti ties problemos sprendimais.
Neretai susiduriame su tuo, kad tiesiog nežinome, ką tam žmogui sakyti. Iki „Jaunimo linijos“ mokymų panašiai jaučiausi ir aš. Neįsivaizdavau, kaip galima padėti žmogui, ką pasakyti, kad jis pasijustų geriau. Bet iš tiesų svarbiausia yra ne tai, ką mes sakome. Daug svarbiau yra tai, kad mes klausomės. Pirmiausia svarbu nenuneigti žmogaus problemų, priimti tai, ką jis sako. Nereikia ir skubėti spręsti tų problemų, siūlyti patarimų. Juk artimas žmogus mums nuoširdžiai rūpi! Nereikia žinoti, ką jam pasakyti, net ir nereikia nieko sakyti. Svarbiau yra klausytis ir skatinti žmogų kalbėti. Galima paklausti: „Kas atsitiko?“, „Papasakok daugiau“, „Kaip dėl to jautiesi?“. O tada – tiesiog klausytis, tiksliau, aktyviai klausytis.
Aktyvus klausymasis susideda iš kelių dalių: perfrazavimas, atspindėjimas, paskatinimas, atviri klausimai, patikslinimas, apibendrinimas, tylėjimas ir reagavimas.
Perfrazavimas – tai to, ką pašnekovas pasakė, persakymas kitais žodžiais. Tai gali parodyti jam, kad supratote. O jeigu suprantate pašnekovą neteisingai, perfrazavimas leidžia jam patikslinti savo žodžius ir taip padidinti tarpusavio supratimą.
Atspindėjimas – tai žmogaus jausmų įvardinimas. Tam praverstų savo jausmų žodyno plėtimas. Kad būtų lengviau, įsivaizduokite save to žmogaus situacijoje ir paklauskite: o ką aš tokiu atveju jausčiau? Kartais pasitaikys, kad jausmus atspindėsite neteisingai. Bet nuo to jokia katastrofa neįvyks – žmogus tiesiog pasakys, kad taip nesijaučia ir patikslins savo jausmus.
Paskatinimas – tai tiesiog trumpos frazės, įsiterpiančios į pokalbio pauzes, kurios paskatina pašnekovą kalbėti toliau ir parodo, kad jo klausotės. Tai gali būti tiesiog „mhm“, „taip“, „papasakok daugiau“, paskutinio pašnekovo žodžio pakartojimas klausimo pavidalu (su pastaruoju reikėtų atsargiai, nes kartais gali pasitaikyti kuriozinių situacijų).
Atviri klausimai – tai tokie klausimai, kurie paskatina pašnekovą atsakyti daugiau negu tik vienu žodžiu. Dažniausiai tie klausimai prasideda „k“ raide (kaip, kas, ką...). Taip žmogus skatinamas daugiau papasakoti apie savo situaciją. Tačiau reikėtų atsargiai vartoti klausimą „kodėl“, nes kartais jis skatina pasiteisinimus arba, jeigu susijęs su kitų žmonių veiksmų paaiškinimų („Kodėl jis tau taip pasakė?“), – spėliojimus.
Patikslinimas – tai pastanga geriau suprasti pašnekovą, paklausiant apie detales ar perklausiant tai, ką jis jau pasakė. Patikslinimui galima naudoti tuos pačius atvirus klausimus arba perfrazavimą.
Apibendrinimas – tai pokalbio dalies esmės nusakymas, perfrazuojant, sutrumpinant pašnekovo kalbą ir pasakant svarbiausius jos aspektus. Tai tiek parodo pašnekovui, kad jo klausėtės, tiek leidžia pačiam aiškiau susidėlioti situaciją ir joje nepasimesti, nepasiklysti informacijos gausoje.
Tylėjimas – tai tiesiog pabuvimas tyloje su pašnekovu, nesistengiant jos užpildyti bereikšmėmis frazėmis, nespaudžiant pašnekovo. Tai leidžia jam apmąstyti savo jausmus, išgyvenimus, susigaudyti savyje, susidėlioti viską galvoje.
Reagavimas – tai dėmesio atkreipimas į tam tikrus pokyčius pokalbio eigoje, jų įvardijimas. Pavyzdžiui, pašnekovas gali pravirkti ir į tai galima sureaguoti pasakant „Susigraudinai“, „Matau, kad tau skaudu apie tai kalbėti“, leidžiant pašnekovui išsiverkti ir parodant, kad su tuo viskas gerai, verkti nėra nieko blogo ir tiesiog pabūnant su juo, palaukiant, kol galės kalbėti toliau. Galima atkreipti dėmesį į balso tono pasikeitimus, kūno kalbos pokyčius.
Svarbiausia atsiminti – nieko negalime pasakyti blogai, nieko nėra neištaisomo. Jeigu pasakysime kažką ne taip, tai pasimatys iš pašnekovo reakcijos, į kurią galima atkreipti dėmesį. Galima ir tiesiog paklausti „gal ką ne taip pasakiau?“ arba žinant, kas pašnekovą privertė, pavyzdžiui, užsiverti, galima atsiprašyti ir paskatinti kalbėti toliau. Tiesiog parodykime, kad artimas žmogus mums rūpi, nes juk iš tiesų rūpi. Parodykime, kad palaikome, kad išklausysime, kad jis drąsiai gali su mumis kalbėtis, kad neteisime jo, nepriekaištausime, neatstumsime. Leiskime artimam žmogui tiesiog būti savimi ir jausti tai, ką jaučia, kad ir kokie tie jausmai bebūtų.
