2016 m. rugpjūčio 14 d., sekmadienis

Religija: kaip ji atsirado ir kam ji reikalinga?

Kaip atsirado religija? Kodėl dar ir šiandien didžioji dalis žmonių laiko save religingais? Kokias funkcijas religija atlieka?

Kad būtų paprasčiau (o gal kaip tik sunkiau) suprasti, pradėkime nuo priešistorės: kaip atsirado religija? Čia pasitelksiu evoliucinės psichologijos požiūrį. Taigi, anot evoliucinės psichologijos, pirmykštis žmogus dažnai susidurdavo su kokiais nors nežinomais reiškiniais. Kokiais nors neaiškiais garsais naktį, nesuprantamais dėsningumais. Žmogus yra tokia būtybė, kuri nori paaiškinimų. Todėl kaip tada sugebėjo, tokius paaiškinimus ir pasitelkė į pagalbą. Kadangi mokslo tokio kaip šiandien dar nebuvo, tai dažnai ko nors paaiškinti nepavykdavo. Tada paprasčiausia atrodydavo nežinomus reiškinius paaiškinti dvasiomis, dievais ir panašiai.

Kad paaiškinčiau, kaip išsivystė religiniai ritualai, pasitelksiu balandžių pavyzdį. Balandžiai yra pakankamai lengvai dresiruojami, o tas dresiravimas ganėtinai paprastas: balandis padaro norimą veiksmą, ir tada jam duodama maisto. Vieno tokio eksperimento metu buvo pabandyta stebėti balandžių elgesį, kai maistas jiems duodamas atsitiktinai, nepriklausomai nuo jų padarytų veiksmų. Koks rezultatas? Ogi balandžiai pradėjo atlikinėti įvairius veiksmus (pvz., plasnoti sparnais ar kaip nors specifiškai vaikščioti), manydami, kad būtent už tą veiksmą jie gauna maisto. Lygiai taip pat atsirado ir žmonių ritualai. Jie atlikdavo kokį nors veiksmą, ir įvykdavo sutapimas, kad tuo metu prapliupdavo lietus. Kai taip įvykdavo kelis kartus, jie pradėdavo tame įžiūrėti priežastinį ryšį ir naudoti tuos veiksmus lietaus iškvietimui. Tie veiksmai darėsi sudėtingesni kol galiausiai išaugdavo į ritualus.

Atrodo gana suprantama, kodėl žmonėms religija buvo reikalinga tada. Bet kodėl dabar? Deja, atsakymo į tai neturiu. Dabar nebereikia dvasių ir dievo, kad galėtume paaiškinti mums nežinomus reiškinius. Tai daro mokslas. Dievais vis dar bandomi užkaišioti įvairūs tarpai – klausimai, į kuriuos mokslas kol kas dar neatsakė. Bet toks dievas yra labai silpnas, nes mokslui žengiant į priekį, jam lieka vis mažiau vietos. Didžioji dalis ritualų dabar taip pat visiškai neteko savo ankstesnės prasmės. Dažniausiai jie atliekami vien dėl tradicijos laikymosi ir... „dėl visa ko“, jei vis tik egzistuotų pomirtinis gyvenimas.

Dažnai pabrėžiamas religijos privalumas yra religinės bendruomenės. Bet lygiai taip pat gali būti ir ateistinių bendruomenių, arba kitų nereliginių bendruomenių (pvz., bendraminčių susibūrimų, knygų klubų ir pan.), kurios turi lygiai tokius pačius privalumus. Be to, tai, kad religinės bendruomenės gali būti naudingos, neįrodo dievo egzistavimo, tai... kam vis tik tikėti?

Šiame įraše nekalbėjau apie tai, kam religija reikalinga dvasininkams ar valdžios žmonėms. Jau gana paplitęs yra pasakymas, kad religija yra skirta valdyti masėms, ir jame tikrai nemažai tiesos. Taip pat nerašiau apie tai, kad religija skirta pridengti nusikaltimams. Aš nepritariu tam, ką dabar daro musulmonai, bet ir nelaikau, kad islamas yra išskirtinai bloga religija. Ne – krikščionybė darė lygiai tą patį prieš kelis šimtus metų, tik kažkodėl tai pamirštama. Todėl laikyčiau tai tiesiog bendru religijų bruožu. Taip pat nusprendžiau čia neįdėti ir religijos palyginimo su neuroze – gal kada kitą kartą. Arba, kaip pakomentavau prie vieno memo, kuriame religija buvo lyginama su psichine liga: neįžeidinėkite psichikos sutrikimus turinčių žmonių.

Žmogaus gyvenimo kokybei yra svarbi bendruomenė, bendraminčiai, bendravimas. Bet tai neturi būti religinė bendruomenė. Lygiai taip pat gyvenimo kokybei svarbi yra tiesa, žinios. O religingumas dažnai gali ir pakenkti, pavyzdžiui, kai vietoj kreipimosi į gydytojus, ligas bandoma gydyti maldomis. Kai engiamos tam tikros žmonių grupės, nes jos prieštarauja religinėms pažiūroms. Kai žmogus atstumiamas artimųjų vien dėl to, kad pakeitė savo religines pažiūras. Religija – rudimentinis evoliucijos produktas, kuris šių laikų žmogui labiau kliudo negu padeda ar ką nors paaiškiną.