Apie blogas emocijas ir ar mes patys jas sau sukeliam

Šią savaitę pakalbėkim apie emocijas. Džiaugsmas, liūdesys, pyktis, susirūpinimas, susidomėjimas, ilgesys, nuostaba, pasitenkinimas, nuobodulys... kompiuteryje turiu emocijų žodynėlį su 162 emocijomis, tad visų jų čia ir nevardinsiu. Emocijos gali būti įvairaus stiprumo, ir atitinkamai gali skirtis jų pavadinimai. Pavyzdžiui, mažas pyktis vadinamas susierzinimu, o didelis pyktis jau gali vadintis ir įtūžiu. Taip pat neretai emocijos skirstomos į teigiamas ir neigiamas. Teigiamos – džiaugsmas, pasitenkinimas, susidomėjimas, o neigiamos – pyktis, liūdesys, nuobodulys. Bet būtent šį skirstymas šiandien ir noriu pakvestionuoti.

Niekada nemokėjau vynioti į vatą, todėl eisiu tiesiai prie reikalo. Nėra blogų emocijų. Visos emocijos yra sveikos ir kiekvienas normalus žmogus patiria labai platų emocijų spektrą. Kiekviena jų atlieka kokią nors funkciją. Pavyzdžiui, kai jaučiame pasitenkinimą, žinome, kad tai, kas jį sukėlė, mums yra malonu. Kai jaučiame pykti, galime suprasti, kad kažkas su mumis pasielgė neteisingai. Kai jaučiame ilgesį, suprantame, kad mums trūksta to, ko mes ilgimės. Visos emocijos yra natūralios ir jas jausti sveika.

Problema atsiranda tada, kai kuri nors viena (ar kelios) emocijos pradeda vyrauti ir užgožia visas kitas. Pavyzdžiui, kai niekaip neišlipame iš liūdesio, apatijos, nuovargio ir nematome tame jokios prošvaistės, viskas atrodo pilka, tada jau reikėtų susirūpinti – galbūt tai depresija? O jeigu esame nuolatinės pakilumo būsenos, visuomet apėmęs entuziazmas, džiaugsmas, kurios paprastai laikomos teigiamomis emocijomis, tai irgi gali prireikti susimąstyti. Ypač jeigu kartu su šiomis emocijomis priimami skuboti sprendimai su nebūtinai teigiamomis pasekmėmis. Tai gali rodyti manijos būseną. Taigi, iš esmės, emocijos tampa „blogomis“, jeigu jos užgožia visa kita ir pradeda valdyti mūsų elgesį, jeigu jos tampa pernelyg intensyvios ir vienodos.

Taip pat emocijos gali tapti problema tada, kai jos kyla iš niekur. Jei liūdime, kai niekas mūsų nenuliūdino, jei pykstame, kai niekas nebandė supykdyti, tuomet reikėtų susirūpinti, ypač jeigu tai trunka ilgai. Į šią kategoriją priskirčiau ir neadekvačias emocijas, pavyzdžiui, džiaugsmas ko nors netekus, pyktis, kai kas nors pasakė mums komplimentą ir panašiai. Kartais tokios neadekvačios emocijos gali pernelyg netrukdyti gyventi ir būti tiesiog susijusios su kokiais nors psichikos niuansais. Pavyzdžiui, galbūt išgirdus komplimentą kyla pyktis dėl nemokėjimo jų priimti ar menkavertiškumo jausmo. Kita vertus, kartais neadekvačios emocijos gali rodyti ir sunkesnius psichikos sutrikimus. Bet greičiausiai tai lengviau pastebėti aplinkiniuose, o ne savyje.

Bet kai emocijos yra adekvačios, kai jos nėra pernelyg intensyvios (arba pernelyg silpnos, išnykusios), kai patiriamas įvairus jų spektras, tuomet jos visos yra „geros“, sveikos ir natūralu jas patirti. Dar man labai kliūna pasakymas, kad kiti tau negali sukelti emocijų, tu pats esi už jas atsakingas. Aš taip nemanau. Kai emocijos yra neadekvačios – tada taip, jos kyla iš tavo vidaus, tavo neadekvačių minčių, pasąmonės ar dar kur nors. Bet labai dažnai emocijos būna adekvačios. Kas nors mus įžeidžia ir mes supykstam. Tai savaime suprantama. Tas žmogus yra atsakingas už tai, kad mus įžeidė ir mes turime teisę pykti. Kai sakoma, jog kitas žmogus negali sukelti tau emocijų, tik tu pats jas sau sukeli, tuomet visiškai nubraukiama kito žmogaus atsakomybė. Tokiu atveju aš galiu ramia sąžine visus įžeidinėti, nes jeigu jie įsižeis, tai ne dėl manęs, o dėl savęs. Na, bet taip nėra. Ir yra nemažai situacijų, į kurias dauguma žmonių reaguoja panašiai. Todėl manau, kad galima drąsiai sakyti, kad vis tik emocijas sukelia tos situacijos, o ne mes patys.

Taigi, blogų emocijų nėra, visas emocijas patirti yra sveika ir natūralu. Susirūpinti vertėtų tada, kai vienos emocijos užgožia visas kitas ar kai jos kyla neadekvačiai. O adekvačias emocijas gali sukelti ir kiti žmonės, ir situacijos. Ir galiausiai, tikiu, kad kartais galima pasimėgauti ir liūdesiu, ir pykčiu, o ne tik džiaugsmu ir pasitenkinimu.

Mano požiūris į psichikos sutrikimus

Praėjusią savaitę minėjau, kad parašysiu apie psichikos sutrikimus, tad dabar tai ir padarysiu. Kažkodėl dar vis vyrauja keistas požiūris į psichikos sutrikimus ir manau, kad jis būdingas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir psichikos sveikatos specialistams. Neseniai dalyvavau tyrime, kurio tikslas buvo atskleisti psichologijos studentų ir dirbančių psichologų požiūrį į psichikos ligas. Labai įdomu, kokie bus rezultatai.

Aš patį į psichikos sutrikimus žiūriu iš kelių galbūt skirtingų perspektyvų, bet manyje jos kažkaip dera. Viena iš jų yra ta, kad psichikos sutrikimus turintys žmonės yra tokie patys kaip ir visi kiti žmonės. Prie to pridėsiu ir tai, kad niekas nėra apsaugotas nuo psichikos sutrikimo. Vieną dieną gali žiūrėti į „juos“ kreivai, galvoti, kad jie kažkokie silpnesni, jei sugebėjo „pasigauti“ psichikos sutrikimą, o kitą dieną jau gali pats gauti tokią dovanėlę. O gal jau ir dabar ją turi, tik dar nežinai, nes niekada nebuvai pas psichiatrą. Gyvenime aš nemažai susidūriau su psichikos sutrikimus turinčiais žmonėmis, ir ne tik psichologijos praktikoje. Susidūriau su jais kasdieniame gyvenime, jų yra mano draugų tarpe. Kuo jie skiriasi nuo kitų žmonių? Nežinau. Jeigu lyginčiau po vieną, tai atrasčiau daug skirtumų. Bet lygiai taip pat paėmusi vieną sveiką žmogų ir lygindama su „visais kitais žmonėmis“ skirtumų atrasčiau be galo, nes kiekvienas esame unikalus. Jie nėra pavojingi, nepuola su peiliais, nesirauna plaukų ir nesidaužo į sienas, nesikalba su dvasiomis. Jeigu jie mane nebūtų pasakę, aš nė nesuprasčiau, kad jie turi psichikos sutrikimą. Patikėkite, tokių žmonių yra ir jūsų draugų tarpe, tik jūs to galite nežinoti.

Kitas mano požiūrio aspektas, kurį įgijau neseniai ir kuris, greičiausiai, nepatiks daugumai psichologų – tai kad psichikos liga yra tokia pati liga kaip ir bet kuri kita fizinė liga ir jai gydyti gali reikėti vaistų. Kartais vaistus gali reikėti gerti visą gyvenimą. Bet dažnai požiūris į psichikos ligas būna kitoks nei į fizines, dėl to nesuprantama, kodėl tuos vaistus reikia gerti visą gyvenimą, kodėl juos išvis reikia gerti. Todėl labai tinka palyginimai su gripu arba su diabetu. Kai susergi gripu, nekyla klausimų, kodėl turi gerti vaistus – lygiai taip pat su depresija. Turint depresiją nepadeda tiesiog pasakymas „pralinksmėk, tiesiog mąstyk pozityviai“. Ir depresija nėra tinginystė, ir tai nėra pasirinkimas. Depresija prikausto prie lovos lygiai taip pat, kaip ir gripas prikausto prie lovos. Tik depresijos atveju neturi temperatūros, todėl ta liga ne tokia akivaizdi. Kai kuriais depresijos atvejais neužtenka gerti vaistus pusę metų, kartais juos tenka gerti ir visą gyvenimą. Taip pat būna su bipoliniu sutrikimu ir šizofrenija. Tuo atveju labai tinka palyginimas su diabetu. Turint diabetą taip pat reikia vartoti vaistus visą gyvenimą. Tai yra ligos. Ir viskas su tais vaistais gerai, vaistas – ne baubas. Vaistai padeda žmogui funkcionuoti kasdieniame gyvenime. Taip, prie viso to dar yra psichoterapija, kai kuriais atvejais psichoterapija netgi efektyvesnė už vaistus. Bet vaistai taip pat efektyvūs, kartais jie daro stebuklingus dalykus. Anksčiau pati į vaistus žiūrėjau skeptiškai, bet gyvenimo patirtis privertė pakeisti požiūrį ir pamatyti, kad vaistai iš tiesų padeda žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų. Tiesiog apie vaistus sklando daugybė mitų, kurie nėra itin teisingi. Jei sutiksite psichikos sutrikimą turintį žmogų, vartojantį vaistus, greičiausiai, jūs nepamatysit jame nei depresijos, ir netgi šizofrenijos. Jei ir pasakytų, galbūt nė nepatikėtumėte.

Ir trečiasis mano požiūrio aspektas, kurį jau galėjote įžvelgti mano įraše apie kitoniškumą bei įraše apie Aspergerio sindromą. O tas požiūris toks – kartais psichikos sutrikimas duoda žmogui pranašumo. Genialumas neretai eina kartu su psichikos sutrikimu. Ir aukštumų pasiekiama ne „nepaisant psichikos sutrikimo“, bet neretai būtent dėl psichikos sutrikimo. Aspergerio sindromą turinčiųjų ypatingasis interesas atneša jiems sėkmę ir pripažinimą. Šizofrenija suteikia žmogui pamatyti pasaulį kitaip ir perteikti tai mene. Filme „Nuostabus protas“ vaizduojamas Nobelio premijos laureato, turėjusio šizofreniją, gyvenimas. Ir būtent liga suteikė jam genialumo, kurį vaistai, deja, slopindavo. M. K. Čiurlionis taip pat turėjo šizofreniją. Daugybė dabar žinomų žmonių, nemažai pasiekusių žmonių turi depresiją, šizofreniją, bipolinį sutrikimą, kai kurie iš jų apie savo ligą kalba viešai. Turintieji Aspergerio sindromą gali tapti mažaisiais genijais. Šiandien mamai Motinos dienos proga kaip tik dovanojau knygą apie vieną tokį mažąjį genijų – Kristine Barnett „Mano mažasis genijus“, kurioje pasakojama tikra istorija. Nežinantiems gali kilti klausimas, kodėl jai dovanojau tokią knygą. Atsakymas – nes ji pati augina tokį patį mažąjį genijų, mano broliui dabar devyneri ir jam diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas. Kai kuriems (pvz., mokytojams) jis gali atrodyti nepatogus vaikas, nes jis vis tik yra kitoks, jis nedaro visko taip, kaip kiti vaikai, bet iš kitos pusės jo protiniai sugebėjimai neeiliniai, pvz., matematikos srityje jis pažengęs daugiau negu jo bendraklasiai.

Turiu ne vieną draugą ir pažįstamą, kurie turi psichikos sutrikimą, kai kurie jų yra gulėję psichiatrinėje ligoninėje. Taip, kartais jiems gali pasidaryti blogai (kaip ir susirgus bet kokia kita liga, pvz., gripu), bet didžiąją laiko dalį jie tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Ir jie trokšta tokio pat gyvenimo kaip ir kiti žmonės. Jie taip pat nori susirasti darbą, užsiimti prasminga veikla, sukurti šeimą. O kartais dėl savo neeilinio patyrimo jie turi kiek gilesnį požiūrį į gyvenimą negu likusioji visuomenės dalis. Norėčiau, kad jie galėtų drąsiai kalbėti apie savo ligą ir su kitais žmonėmis, nebijodami būti atstumti.