Homoseksualumas ir transseksualumas

Šį įrašą, kaip ir ankstesnįjį, rašiau kiek seniau, savo senajame tinklaraštyje. Prisipažinsiu, kad šiuo metu dedu savo senus įrašus dėl laiko stokos. Vis tik šiuo įrašu man atrodo svarbu pasidalinti, kad pasaulis žinotų, kokios nuomonės esu aš ir kokios yra mano vertybės (lygios teisės). Šis įrašas gerokai apkarpytas palyginus su pradiniu. Pradiniame buvo kalbama ir apie lytinį švietimą, šia tema nutariau susilaikyti, nes vis tik vaikų psichologija nėra mano sritis.

Karts nuo karto tai Facebook'e, tai šiaip iš ko nors išgirstu visokių kalbų prieš homoseksualus. Homoseksualizmas laikomas iškrypimu, o homoseksualai lyginami su pedofilais ir zoofilais. Jei atvirai, tai nesuprantu, kodėl tai vyksta. Kodėl žmonėms taip rūpi, ką kiti myli ir su kuo miega? Jei santykiai yra neprievartiniai, jei abu žmonės sutinka su tais santykiais, ir jei abu žmonės yra pakankamo amžiaus, kad galėtų apskritai priimti sprendimus dėl santykių, tuomet tame nėra nieko blogo ir tai yra tiktai tų žmonių reikalas. Kalba eina apie du suaugusius žmones, gebančius priimti sprendimus. Jokios prievartos, visiškai laisvas sutikimas. Todėl tai negali būti lyginama nei su pedofilija, nei su zoofilija. Pedofilija negali būti teisėta, nes vaikas dar nėra pakankamai brandus, kad galėtų priimti sprendimą, jog nori lytinių santykių. O zoofilija – gyvūnai apskritai negali pasakyti apie savo sprendimus.

Taigi, kai išsiaiškinom esminius skirtumus ir supratom, kad homoseksualume nėra nieko blogo, nieko neteisėto, o pedofilija ir zoofilija iš esmės tiesiog negali būti legali ir homoseksualumo įteisinimas neveda prie pedofilijos įteisinimo, tai galime pereiti prie kito klausimo – homoseksualios santuokos. Kodėl homoseksualios santuokos turi būti įteisintos? Todėl, kad du vienas kitą mylintys žmonės turi turėti teisę susituokti, įteisinti savo santykius. Taip, kaip ir heteroseksualios poros, homoseksualios poros turi turėti teisę į šeimą. Taip pat jie turi turėti teisę įsivaikinti vaikus. Kodėl? Ne tik todėl, kad homoseksualioms poroms būtų suteiktos vienodos teisės su heteroseksualiomis, bet ir dėl pačių vaikų gerovės. Taip, tai neįprasta, o netolerantiškoje visuomenėje toks vaikas gali patirti patyčias. Bet tam ir reikia žmones šviesti, reikia didinti visuomenės supratingumą ir toleranciją. Tačiau kad ir kokį poveikį turėtų augimas homoseksualioje šeimoje, neabejoju, kad tai daug geresnis pasirinkimas negu augimas išvis be jokių tėvų, negu augimas vaikų namuose. Vaikai turi turėti teisę į tėvus, turi turėti teisę gauti pakankamai dėmesio, rūpesčio, turėti šeimą, patirti, kas yra tikra šeima, kad ir patys vėliau galėtų sėkmingai plėtoti santykius bei kurti šeimą. Ir visiškai nesvarbu, ar ta šeima bus heteroseksuali, ar homoseksuali. Svarbiausia, kad vaiku būtų tinkamai pasirūpinta, kad jis būtų mylimas ir prižiūrimas, kad jis nesijaustų vienišas, kad nebūtų apleistas. Neabejoju, kad leidus homoseksualioms poroms tuoktis ir įsivaikinti vaikus, Lietuvoje būtų daugiau laimingų žmonių ir vaikų.

Dar prie to paties vertėtų pakalbėti ir apie transseksualizmą. Yra toks dalykas kaip biologinė lytis, ir yra – psichologinė lytis. Dauguma mūsų yra gimę vyriškos arba moteriškos lyties, nors yra ir tokių, kurie gimė iškart su abiem lytimis – dėl chromosomų pakitimų, taip pat yra tokių, kurie atrodo kaip vyrai, bet turi XX lytines chromosomas, bei tokių, kurie atrodo kaip moterys, bet biologiškai yra XY, nors nedarė lyties keitimo operacijų – vėl gi genetiniai dalykai. Tačiau dar yra psichologinė lytis, t. y., žmogus jaučiasi esąs vyras arba moteris. Biologiškai vyras gali jaustis esąs moterimi, arba biologiškai moteris gali jaustis esanti vyru psichologiškai. Nors man šioje vietoje vis tik iškyla klausimas, o ką tai reiškia? Ką reiškia jaustis vyru arba moterimi psichologiškai? Kas yra vyras ar moteris psichologiškai? Manau, kad čia atsiremiame į stereotipus – kas visuomenėje laikoma vyru, o kas – moterimi, kokie vaidmenys priskiriami vienam ar kitam, kokie užsiėmimai, pomėgiai laikomi vyriškais, o kokie – moteriškais. Panaikinus stereotipus, dalis problemos būtų išspręsta. Bet vis tik dar yra toks dalykas kaip išvaizda. Transseksualai ne tik jaučiasi, bet ir nori atrodyti kaip kitos biologinės lyties asmenys. Kuo kitiems užkliūna transeksualai, lyties keitimas? Šiaip ar taip, tai yra jų pasirinkimas. Tai visiškai ne mano reikalas, kaip ir ne kitų žmonių reikalas. Tai tik jų asmeninis reikalas. Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti teisę su savo kūnu elgtis taip, kaip jam norisi.

Verta paminėti, kad homoseksualumas nėra psichikos sutrikimas (nors anksčiau buvo tokiu laikomas). Tačiau netikrumas dėl savo seksualinės orientacijos bei norėjimas būti kitos lytinės orientacijos negu yra, jau gali būti laikomas psichikos sutrikimu. Vis tik norisi priminti, kad ir apie psichikos sutrikimus aš nieko blogo nemanau. Galbūt sekantį įrašą parašysiu kokia nors tema būtent iš tos srities.

TLK-10 vadovas. http://ebook.vlk.lt/e.vadovas/index.jsp?topic=/lt.webmedia.vlk.drg.icd.ebook.content/html/icd/66564.html

Įvadas į sąmoningą sapnavimą

Šį straipsnelį rašiau prieš 5 metus savo sename tinklaraštyje, bet nutariau juo pasidalinti ir čia, šiek tiek pakoregavusi ir papildžiusi.

Sąmoningas sapnas (LD – lucid dream) – tai toks sapnas, kuriame jūs žinote, jog sapnuojate. Tačiau jį dar būtų galima skirstyti į kelis lygius pagal sąmoningumą. Žemiausias lygis – kai lyg ir suvokiate jog sapnuojate, tačiau nieko negalite padaryti, esate paskendę sapno scenarijuje. Kiek aukštesnis lygis – kai galite atsiriboti nuo scenarijaus. Dar aukštesnis – kai galite manipuliuoti sapnu, daryti ką panorėję, kurti scenarijų, veikėjus ir t.t. Kartais gali pavykti daryti vienus dalykus (pvz., skraidyti), bet nepavykti daryti kitų dalykų (tarkime, pereiti kiaurai sienų). Tai rodo, jog sąmoningumas yra dar palyginti žemas. Aukščiausias jis yra tuomet, kai galite daryti bet ką.

Kuo sąmoningas sapnavimas gali būti naudingas? Na, vienas iš dalykų – kad tai tiesiog smagu, įdomu. Manau, kad sąmoningas sapnavimas netgi gali ugdyti kūrybiškumą, nes jeigu sąmoningumas pakankamai aukštas, sapne galite kurti įvairiausius dalykus. Sąmoningą sapnavimą galima panaudoti mokymuisi. Iš dalies valdant sapną (kai valdai save, bet kitiems veikėjams leidi elgtis laisvai), galima tobulinti tarpasmeninių santykių įgūdžius. Itin naudingas sąmoningas sapnavimas yra norint įveikti košmarus. Jeigu turite idėjų, kam dar galima panaudoti sąmoningą sapnavimą – parašykite komentaruose.

Na, bet gana teorijos. Dabar apie tai, ko reikia norint pradėti sąmoningai sapnuoti.

Visų pirma, reikia apskritai prisiminti sapnus. Daugelis pradedančiųjų susiduria su šia problema. Galiu pasiūlyti porą sapnų prisiminimo būdų. Mano manymu, pats veiksmingiausias būdas – sapnų dienoraštis (SD). Užsiveskite sąsiuvinį, kuriame kasdien rašysite sapnus. Galite rašyti taip, kaip tik patys sugalvojate. Pavyzdžiui, galite tiesiog parašyti datą ir po to aprašyti, ką sapnavote. Tačiau aš asmeniškai paskutiniu metu (tai buvo prieš 5 metus) rašiau sapnus į lentelę iš 4 grafų: sapno vieta; veikėjai; simboliai; asociacijos. Paskutinė grafa tikrai nebūtina tiems, kurie nesiruošia interpretuoti sapnų. Pati lentelė patogi tuo, kad į ją surašomi svarbiausi sapno aspektai ir nereikia vargti rašant viso sapno. (Dabar sapnus nebent kartais užrašau į Ryto puslapius arba į dienoraštį. Bet ir be užrašinėjimo sapnus atsimenu kiekvieną naktį.)

Taip pat galite braižyti sapnų žemėlapį. Galite jį braižyti paprasčiausiai apskritimu pažymėdami vietą, užrašydami, kas tai yra, ir aplink parašydami sapnų, kurie vyko toje vietoje, numerius. Sapnų žemėlapis gali padėti labiau orientuotis sapnų erdvėje ir susieti sapnus vienus su kitais. Tačiau neaišku, kokia yra sapnų žemėlapio nauda sąmoningam sapnavimui, o dėl sapnų dienoraščio naudingumo galiu pasakyti iš savo patirties. Kai tik pradėjau rašyti sapnų dienoraštį, aš prisimindavau vos kelis sapnus per mėnesį. Po kelių mėnesių sapnų dienoraščio vedimo aš jau galėdavau parašyti iki 8 išsamių sapnų per dieną (!).

Tačiau yra žmonių, kuriems, sakyčiau, nesiseka, ir jie visiškai neprisimena sapnų. Tada sapnų dienoraštis bejėgis. Todėl galiu pasiūlyti kitą išeitį – tai savitaiga. Atsigulę miegoti, atsipalaiduokite, nurimkite, nuraminkite mintis. Tada mintyse sakykite: „Ryte aš prisiminsiu sapnus“. Pakartokite tai kelis kartus (manau, kuo daugiau, tuo geriau), o po to miegokite. Turėtų suveikti. Jeigu pirmą rytą dar neprisiminkite sapnų, nenuleiskite rankų, bandykite tai ir kitą naktį. Po kiek laiko tikrai turėtų suveikti. Apskritai padeda mąstymas apie sapnus dienos metu. Kuo daugiau galvojate, skaitote, kalbatės apie sapnus, kuo labiau kreipiate dėmesį į jau susapnuotus sapnus, tuo lengviau po to juos atsiminti.

Na, o dabar kiek rimčiau. Sąmoningo sapnavimo technikos.

Tikrovės patikrinimas (RC – Reality Check). Tai turbūt dažniausiai naudojama technika, kuri labai tinka ir pradedantiesiems. Ši technika atliekama būdravimo metu. Sugalvokite kokį nors veiksmą, kurį padarę ar kurį bedarydami jūs savęs paklaustumėte „Ar tai sapnas?“. Pavyzdžiui, galite to klausti audamiesi batus arba eidami pro duris. Labai svarbu, kad tas klausimas nebūtų automatiškas. Atlikdami tą veiksmą jūs turite apsidairyti, įsijausti į šią akimirką ir tada klausti. Po kiek laiko patekę į panašią situaciją sapne jūs turėtumėte suprasti, jog sapnuojate. Taip pat gali būti naudinga daryti tikrovės patikrinimą patekus į kokią nors dažnai sapnuojamą vietą. Pavyzdžiui, jeigu jūs labai dažnai sapnuojate virtuvę, tai kiekvieną kartą nuėję ten būdravimo metu paklauskite „Ar aš sapnuoju?“. Klausti reikia mintyse, bet jeigu labai norite, galite klausti ir garsiai, galbūt tai būtų net efektyviau.

Kaip viena tikrovės patikrinimo atmaina gali būti pirštų suskaičiavimas. Ji man pasirodė veiksmingiausia. Norint ją taikyti, dienos metu reikia karts nuo karto pasižiūrėti savo ranką ir suskaičiuoti, kiek ant jos yra pirštų. Sapnuose dažniausiai būna sunku suskaičiuoti pirštus, arba jų atsiranda daugiau negu reikia, jie pradeda deformuotis – iš to galite suprasti, kad sapnuojate.

Įsiminimo sukeltas sąmoningas sapnas (MILD – Mnemonic Induced Lucid Dream). Pasak LaBerge, šį metodą geriausia naudoti tada, kai pabundate po paprasto sapno. Kuo detaliau prisiminkite savo paskutinį sapną. Mintyse kartokite „Aš esu sapne. Aš esu sapne. …“ Įsivaizduokite, kad esate savo paskutiniame sapne ir tampate jame sąmoningas. Kartokite tai tol, kol užmigsite. Galiausiai jūs turėtumėte patekti į sapną!

Prie šio metodo dar noriu pridurti tai, kad apskritai neretai pasitaiko, kad pabudę po sapno ir iškart vėl užmigę, vėl tęsiate tą patį sapną, tik, dažniausiai, nesąmoningai. Tai tampa keblumu košmarų atveju, todėl sapnuojant košmarą, rekomenduojama atsikelti iš lovos ir trumpai ką nors paveikti. Po to vėl nuėję miegoti turėtumėte negrįžti į tą patį sapną.

Būdravimo sukeltas sąmoningas sapnas (WILD – Wake Induced Lucid Dream). Naudodami šią techniką jūs iš būdravimo būsenos įžengiate tiesiai į sapną. Atsipalaiduokite, nurimkite, išvalykite mintis. Ramiai kvėpuokite. Kartokite „Aš sapnuoju. Aš sapnuoju. …“ Skaičiuokite įkvėpimus ir iškvėpimus. Įsivaizduokite, kad lipate žemyn laiptais ir skaičiuojate kiekvieną laiptelį. Arba galite įsivaizduoti popieriaus lapą, pieštuką ir piešti skaičius nuo 1 iki 100. Galite sugalvoti ir savo būdą, kaip atlikti šią techniką. Svarbiausia, nepraraskite sąmoningumo, nepamirškite, jog sapnuojate. Po kiek laiko jūs turėtumėte pajusti, jog vaizdas tapo gyvesnis, kad jūs galiausiai įžengėte į sapną.

Būdravimo ir grįžimo į lovą metodas (WBTB – Wake-Back-to-Bed Method). Taikydami šį metodą jūs turite atsikelti pora valandų anksčiau negu įprastai (galite tam naudoti žadintuvą arba, jeigu mokate, atsikelti patys). Pavyzdžiui, jeigu keliatės 6, tai atsikelkite 4. Atsikėlę pusvalandį kuo nors užsiimkite. Galite nueiti į dušą ar panašiai, bet geriausia būtų, jeigu darytumėte ką nors susijusio su sąmoningu sapnavimu, pavyzdžiui, galite skaityti kokį nors straipsnį apie tai. Po to atsigulkite atgal į lovą ir tiesiog miegokite. Didesnio efekto pasieksite, jeigu kartu taikysite WILD arba MILD metodus.

Sąmoningų jums sapnų!

Šaltiniai:

Asmeninė patirtis

http://www.ld4all.com/guide.html

Tėkmė (flow) ir kaip į ją pasinerti

Jau kurį laiką norėjau parašyti apie tėkmės būseną ir kaip tik šią savaitę apie ją kalbėjo dėstytoja Pozityviosios psichologijos paskaitoje. Todėl nusprendžiau, kad, kol naujos žinios dar šviežios, tai tinkamiausias laikas jomis pasidalinti.

Tėkmė (srautas, įsitraukimas, pakilimas) – tai tokia būsena, kai taip įsitraukiama į tuo metu atliekamą veiklą, kad net pamirštama apie aplinką, save, laiką, kitus savo poreikius ir vietoje nuovargio atsiranda tik daugiau energijos. Šiai būsenai būdingas malonumo jausmas ir didelė, nereikalaujanti pastangų koncentracija. Paprastai tėkmė atsiranda esant iššaukiančiai, tačiau asmens galimybes atitinkančiai veiklai. Veiksmai atrodo nereikalaujantys pastangų ir automatiški, nors jaučiama aukšta kontrolė ir koncentracija ar net pasinėrimas į užduotį. Tikslai yra aiškūs ir gaunamas nedviprasmiškas grįžtamasis ryšys apie veiklos atlikimą. Tokiai būsenai būdinga žema vertinimo iš kitų baimė. Gali būti pakitęs laiko suvokimas.

Tėkmės būsena gali būti patiriama įvairiausios veiklos metu, nuo žaidimo šachmatais iki lipimo į kalnus. Nors šios veiklos gali būti labai skirtingos, tačiau pati tėkmės būsena jas atliekant apibūdinama panašiai. Tačiau egzistuoja individualūs skirtumai, kaip dažnai ir kaip intensyviai ši būsena patiriama. Polinkis į tėkmės būseną yra teigiamai susijęs su savigarba, savęs supratimu ir suvokiamomis galimybėmis, pasitenkinimu gyvenimu, vidine motyvacija, malonumu, psichologine gerove ir polinkiu naudoti aktyvias įveikos strategijas. Tuo tarpu neigiamai polinkis į tėkmės būseną susijęs su nerimastingumu.

Nustatyta, jog neurotizmo bruožą (kuris susideda iš tokių asmenybės bruožų kaip nerimas, priešiškumas, depresija, drovumas, impulsyvumas, pažeidžiamumas) turintys asmenys rečiau patiria tėkmės būseną. Greičiausiai taip yra dėl to, kad neurotizmas apskritai yra apibūdinamas kaip polinkis patirti neigiamus jausmus, o tėkmės būsena yra susijusi su malonumo jausmu, todėl neurotizmas ir tėkmė vienas kitam prieštarauja.

Sąmoningumo bruožas (kompetencija, tvarka, pareigingumas, tikslo siekimas, savidrausmė, apdairumas) yra teigiamai susijęs su tėkme. Sąmoningumas yra teigiamai susijęs su kitais kintamaisiais, kurie taip pat rodo polinkį į tėkmę, t. y., aktyvi problemų įveika, pasitenkinimas gyvenimu, subjektyvi laimė ir teigiamos emocijos. Greičiausiai šis ryšys matomas todėl, kad aukštas sąmoningumas apima emocinius ir motyvacinius mechanizmus, kurie individą įtraukia į tėkmę sukeliančias veiklas. Be to, aukšto sąmoningumo žmonės labiau linkę praleisti daugiau laiko įvaldydami iššaukiančias užduotis.

Kaip pagauti srovę?

Tėkmės būseną galima pasiekti pasirinkus kokį nors darbą (veiklą), kurį jūs mokate atlikti gerai ir kuris nebūtų pernelyg lengvas arba pernelyg sudėtingas. Tai turėtų būti veikla, kuri padeda jums užsimiršti. Darydami šį darbą kasdien ir palaipsniui sunkindami užduotis, galėsite pasiekti srautą.

Norėdami patirti tėkmę turite užsiimti jums patinkančia veikla, kuri jums gerai sekasi. Tai turėtų būti tokia veikla, į kurią galėtumėte žiūrėti kaip į žaidimą, o ne darbą, bet ne todėl, kad ji būtų nerimta, tai nebūtinai turi būti poilsio veikla. Tačiau tai tokia veikla, nuo kurios nepavargstate ir kuri suteikia jums jėgų. Išsikelkite konkrečius tikslus ir pamažu kelkite kartelę, kad galėtumėte tobulėti. Susikoncentruokite į procesą, pašalines veiklas ir mintis padėkite į šalį. Pradžioje gali prireikti sąmoningai suvaldyti įvairius blaškančius veiksnius.

Srautas suteikia galimybę mėgautis vienatve. Išnaudokite tas akimirkas, kai esate pats su savimi, kai niekas jums netrukdo, ir panaudokite būtent jas tėkmei pasiekti. Taip pat negalvokite apie kitų žmonių vertinimus, pamirškite baimes, abejones, kaltės jausmą – tiesiog užsiimkite tuo, kas jums atrodo prasminga.

Komentaruose galite pasidalinti, kokiomis veiklomis užsiimant jus dažniausiai apima tėkmės būsena.

Pozityviosios psichologijos paskaitų medžiaga.
Ullen, F., de Manzano, O., Almeida, R., Magnusson, P. K. E., Pedersen, N. L., Nakamura, J., Csikszentmihalyi, M., & Madison, G. (2012). Proneness for psychological flow in everyday life: Associations with personality and intelligence. Personality and Individual Differences, 52, 167–172.