2016 m. kovo 31 d., ketvirtadienis

(Ne)pasitikėjimas savimi ir kaip su juo kovoti

(Ne)pasitikėjimą savimi kiekvienas žmogus gali suprasti arba patirti šiek tiek savaip. Vienam nepasitikėjimas savimi gali sietis su menkavertiškumo jausmu, savęs laikymu prastesniu nei kiti. Kitam nepasitikėjimas savimi gali asocijuotis su nepasitikėjimu savo sugebėjimais tam tikroje srityje (dar vadinamu saviveiksmingumu). Dar kitam jis gali būti susijęs su drovumu, nedrąsumu. Nuo to, koks ir kokioje srityje Jums būdingas nepasitikėjimas savimi, priklauso ir būdai, kuriais jį galima įveikti.

Jeigu jaučiatės menkavertiškas, save laikote prastesniu negu kiti, Jums gali būti naudingas meilės sau puoselėjimas, savo stiprybių pastebėjimas. Ypač naudinga būtų nustoti save lyginti su kitais. Jūs esate unikalus žmogus, su savo unikaliomis savybėmis ir sugebėjimais, kito tokio pasaulyje nėra. Tad kaip šita unikali būtybė gali būti palyginta su kita unikalia ir savotiška būtybe? Kiekvienas turi savų privalumų ir savų trūkumų. Pabrėžiu – kiekvienas. Todėl pirmas žingsnis čia – susirašykite savo stiprybes. Rašykite viską viską, ką tik sugalvojate. Savo stipriąsias savybes, savo pomėgius, pasiekimus, kad ir mažiausias smulkmenas, kurias galite padaryti. Kai dalyvavau Lūšis V programoje, tokių reikėjo surašyti netgi 250. Skaičius atrodė siaubingai didelis, bet, kai pabandžiau, pasirodė, kad ne taip ir baisu.

laiškas sau
Paveikslėlio šaltinis
Dar vienas būdas pastebėti savo stiprybes ir stiprinti meilę sau – meilės laiškas sau. Kalbant apie meilę sau, norisi pabrėžti, kad tai nėra egocentrizmas, savanaudiškumas ar panašūs neigiamai vertinami bruožai, kurie neretai iškyla prakalbus apie meilę sau. Greičiausiai, tokia asociacija iškyla dėl to, kad „meilė sau“ skamba panašiai kaip „savimeilė“, kuri labiau reiškia egoizmą. Tačiau meilė sau nieko bendro su tuo neturi. Meilė sau yra savęs priėmimas, savigarba, rūpinimasis savimi. Kodėl tai nieko bendro neturi su egoizmu? Todėl, kad kai egoistas siekia naudos tiktai sau ir pamina kitų interesus, jis užsitraukia kitų nemalonę, taigi, jis savo tokiu elgesiu iš tiesų sau kenkia. O štai mylintis save asmuo sau nekenktų. Mylėdamas ir priimdamas save, tuo pačiu gali mylėti ir priimti kitus.

Savigarbai kelti tinka ir anksčiau minėtas iškraipytų minčių dienoraščio metodas [1]. Tam gali užtekti ir trijų stulpelių lentelės. Užrašykite savo automatines mintis, arba savikritiką, kuri Jums ateina į galvą. Tada užrašykite, kokia tai yra mąstymo klaida. Ir galiausiai sugalvokite mintims racionalų atsakymą, parašykite, kuo ta mintis yra klaidinga, duokite pavyzdžių, kada būna kitaip.
trijų stulpelių metodas

Ką daryti, jeigu esate drovus, nedrąsus? Veiksmingiausias būdas įveikti nedrąsumą būtų pamažu pastatyti save į tas situacijas, kuriose jaučiatės nedrąsus. Bijote kalbėti scenoje, prieš daug žmonių? Tuomet būtent tai ir darykite. Pradinis žingsnis galėtų būti užsirašymas į kokį nors viešojo kalbėjimo klubą ar būrelį. Nedrąsu apskritai bendrauti su žmonėmis? Galite pradėti nuo tiesiog būvimo žmonių būrelyje. Po kiek laiko galiausiai pasakykite ką nors. Žinau, kad nedrąsu, žinau, kaip gali plakti širdis, išmušti prakaitas, drebėti rankos, kojos, parausti žandai, drebėti balsas ar netgi galite pradėti mikčioti. Nespauskite savęs pernelyg stipriai, bet po truputį išeikite iš savo komforto zonos ribų. Reaguokite į grupės pokalbį pritarimu ar nepritarimu. Kol galiausiai pasakysit kelis žodžius, ir taip vis daugiau ir daugiau žodžių. Pastebėjau, kad šioje vietoje iš tiesų veikia buvimas savimi. Kartais gali atrodyti, kad jeigu kiti žinotų, koks esate iš tiesų, jūsų nepriimtų. Niekada negali žinoti, gal iš tiesų taip ir bus. Bet, manau, rizikuoti verta, ir rezultatas Jus gali nustebinti!

Aš galiu
Paveikslėlio šaltinis
Jeigu Jūs nepasitikite savo sugebėjimais, taip pat yra būdų tam įveikti. Pirmiausia reikėtų įvertinti, ar tas nepasitikėjimas yra pagrįstas, ar nepagrįstas. Tai yra, ar Jūs iš tiesų nemokate, prastai mokate tai, dėl ko nepasitikite savo sugebėjimais, ar Jūs tai mokate visai neblogai, tačiau vis tiek nepasitikite. Jeigu to iš tiesų nemokate, vienintelis racionalus sprendimas atrodo mokytis to. Tačiau jeigu Jūs kažką mokate, ilgai užsiimate ta veikla, gal net baigėte studijas toje srityje, bet vis tiek nepasitikite savo sugebėjimais, tuomet reikia dirbti su savo saviveiksmingumo trūkumu. Čia, vėlgi, labai gali pasitarnauti automatinių minčių registravimo lentelė. Užrašykite mintis, kurios kyla pagalvojus apie savo sugebėjimus vienoje ar kitoje srityje. Tuomet užrašykite, koks kognityvinis iškraipymas joms būdingas. Ir parašykite atsaką iškraipytoms mintims – pateikite įrodymų, kodėl sugebate tai daryti. Čia koją pakišti gali ir perfekcionizmas. Atsiminkite, kad tam, kad kažką mokėtumėte, nebūtina to daryti tobulai. Kiekvienas darome klaidų ir tai yra natūralu.

Taigi, šiame įraše aptariau kelis būdus, kuriais galima kovoti su skirtingo pobūdžio nepasitikėjimu savimi. Svarbiausia surasti savo stiprybes, stiprinti meilę sau, priimti save tokį, koks esate, daryti tuos dalykus, kurių nedrįstate, mokytis to, ką mokate prastai, ir, kai susiduriate su iškraipytomis mintimis, registruoti jas ir surasti joms tinkamą atsaką.

[1] Burns D. D. (2013). Geros nuotaikos vadovas. Vilnius: Žmogaus studijų centras.

2016 m. kovo 23 d., trečiadienis

Humanistinės ateistinės psichologo vertybės

Klinikinės humanistinės ateistinės vertybės pagal Albert Ellis [1]:
  • Niekas (nei dievas, nei žmonės) nėra aukščiausi. Išaukštinti save reiškia būti sutrikusiam. Pusiausvyra tarp autonomijos ir gyvenimo bendradarbiaujant su kitais bei pusiausvyra tarp atmetimo ir pernelyg didelio paklusimo išoriniam autoritetui yra dorybės.
  • Asmeninis tapatumas yra trumpalaikis ir mirtingas. Santykiai su kitais dažnai suteikia laimės, tačiau niekada neapibrėžia savivertės. Niekas neapibrėžia. Savivertė, savigarba arba „savasties“ įvertinimas apskritai yra (teologinė) klaida, vedanti į sutrikimą. Savęs priėmimas gali būti tiesiog turimas, nepriklausomai nuo jokių dievo ar žmogaus įstatymų.
  • Savęs išreiškimas per santykines vertybes. Lanksti moralė. Situacinė etika.
  • Asmeniniai troškimai ir saviaktualizacija turi būti siekiami atsižvelgiant į socialinį kontekstą. Didėjantis pasitenkinimas savimi, įskaitant socialinį pasitenkinimą ir meilę, yra svarbiausias asmeniniam augimui.
  • Pasirinkimas tarp jokios santuokos, tradicinės santuokos ar atviros santuokos. Pabrėžiamas seksualinis pasitenkinimas su abipusiškai pasirinktais partneriais, su ar be ilgalaikių atsakomybių. Šeimyninis gyvenimas pasirenkamas, dažnai trokštamas, bet nebūtinas sveikatai ir laimei.
  • Asmeninė atsakomybė už savo kenksmingus veiksmus ir pokyčius juose. Atsakomybės padidinimas už kenksmingus bei amoralius veiksmus ir kaltės (savęs pasmerkimo ir savo veiksmų pasmerkimo)  sumažinimas. Jokių atsiprašymų ar išsisukinėjimų už savo neetiško elgesio padarinius. Atlyginimas už kenksmingus padarinius.
  • Atleidimas kitiems, kurie sukėlė nereikalingas kančias (įskaitant tėvus), tačiau jokio atleidimo jų veiksmams. Besąlyginis priėmimas ir teigiamas rūpestis visiems žmonėms visuomet, tačiau aiškus nemoralaus elgesio pasmerkimas. Savipagalbos priėmimas besąlygiškai priimant kitus.
  • Žinojimas gaunamas per savo pastangas ir per kitų pastangas. Prasmė kyla daugiausia iš asmeninių troškimų, pagrįstų empirizmo, proto ir intelekto rezultatais. Intelektinis žinojimas daugiausia skirtas išgyvenimo ir pasitenkinimo tikslais, bet taip pat malonus nepriklausomai nuo to. Intelektinis žinojimas neatskiriamas nuo emocinio ir elgesio žinojimo. Žinojimo ekologija.

Ellis, A. (1980). Psychotherapy and Atheistic Values: A Response to A. E. Bergin's "Psychotherapy and Religious Values". Journal of Consulting and Clinical Psychology, 48 (5), 635-639.

2016 m. kovo 17 d., ketvirtadienis

Psichologo vertybės

Galvojant apie konsultanto vertybes, iškart iškyla kelios mintys. Visų pirma, kaip konsultanto vertybės veikia konsultavimo procesą? Antra, ar konsultantas turėtų atskleisti savo vertybes klientui? Ir galiausiai, kokios vertybės konsultavime yra naudingiausios?

Vertybės vaidina svarbų vaidmenį konsultavimo procese ir gali lemti pokyčius, todėl konsultantui svarbu pažinti savo vertybes. L. E. Beutler [1] teigia, kad psichoterapija pakeičia klientų vertybes ir kad jie įgyja ne adaptyvesnes ar brandesnes vertybes, bet specifines savo terapeuto vertybes. Tai rodo, kad terapeuto vertybės yra svarbios ir kad svarbu žinoti savo, kaip konsultanto vertybes. Savo vertybių žinojimas gali padėti suprasti, kokią įtaką konsultantas gali daryti klientui. Kočiūnas [2] teigia, kad konsultantas turi žinoti savo vertybes, kad neprimestų jų savo klientui. Taigi, konsultanto vertybės daro įtaką klientų vertybėms bei konsultavimo procesui, dėl to svarbu pažinti savo asmenines vertybes.

Kai kuriais atvejais konsultanto vertybės yra itin svarbios. Vienas iš akivaizdžiausių pavyzdžių – konsultanto požiūris į savižudybę, konsultuojant krizinį klientą. Jeigu konsultantas manys, kad savižudybė yra priimtinas sprendimo variantas, tuomet jis sąmoningai ar nesąmoningai pritars kliento ketinimams nusižudyti. Tuo tarpu krizių konsultantui vertybė turėtų būti gyvenimas, o savižudybė suprantama kaip noras išvengti skausmo. Taip pat, kai žmogus nori nusižudyti, jis visada jaučia ambivalenciją – nori mirti, bet tuo pačiu nori ir gyventi. Net ir beviltiškoje situacijoje gali būti išeitis, gali būti netgi daugiau negu vienas sprendimo variantas, kurie galbūt nepriimtini klientui, bet reikia atrasti tokį, kuris būtų mažiausiai nepriimtinas. Galų gale, jeigu situacija iš tiesų beviltiška ir pakeisti nieko neįmanoma (pavyzdžiui, mirtinos ligos atveju), tai yra dar viena išeitis – susitaikyti. Konsultantas, priimantis savižudybę kaip tinkamą sprendimą, gali nematyti susitaikymo kaip išeities. Taigi, krizių konsultavime konsultanto vertybės yra netgi gyvybiškai svarbios.

Vertybės psichologo darbe yra daugiau negu tik profesinės vertybės. Visos asmens vertybės turi poveikį konsultavimo procesui ir santykiams su klientais. William J. Doherty teigia, kad visa terapija yra apie vertybes ir jeigu konsultantas neparodo savo vertybių – tai irgi sako apie jo vertybes. Jis konsultuoja šeimas ir konsultuodamas besiskiriančią porą, aktyviai stengiasi išsaugoti santuoką ir nepritaria skyryboms, primena klientams apie skyrybų įtaką vaikams. Tačiau Lietuvos psichologų etikos kodeksas [3] konstatuoja, kad psichologas „neprimeta S [subjektui] savo etinių, vertybinių ir panašių normų arba pažiūrų“. Todėl toks psichologas, kuris atskleidžia savo vertybes ir skatina konsultuojamuosius jas perimti arba remtis jomis priimant sprendimus, pažeidžia etikos kodeksą. Žmogaus vertybės turėtų būti neliečiamos, klientas yra savarankiškas žmogus, galintis pats priimti sprendimus, o konsultanto uždavinys turėtų būti įgalinti klientą priimti savarankiškus sprendimus, o ne pakreipti jį į vieną ar kitą pusę. Taigi, savo vertybių atskleidimas ir jų primetimas klientui gali būti žalingas.

Psichologo darbe itin keblu, kai susiduria kliento ir konsultanto religinės vertybės. Aš asmeniškai esu nereliginga, todėl man atkrenta daugybė tokių keblumų, kylančių dėl religinių vertybių, prieštaraujančių žmogaus teisėms ir laisvėms. Tačiau jeigu konsultantas religingas, kyla klausimas, ar jis gali pakankamai atsiriboti nuo savo vertybių, kad jų neprimestų klientui? Pavyzdžiui, krikščioniui gali būti nepriimtina konsultuoti homoseksualų asmenį. Toks konsultantas turės išankstines nuostatas homoseksualaus kliento atžvilgiu, laikys jo seksualinę orientaciją nuodėme, jeigu klientas kreipsis dėl santykių problemų, konsultantas visą kaltę gali sumesti kliento homoseksualumui. Arba jis tokio kliento atsisakys ir perleis kitam konsultantui. Vienu atveju klientas gali gauti nekokybišką paslaugą, kitu – negauti apskritai jokios. Taigi, konsultantas turėtų išmokti atsiriboti nuo savo asmeninių vertybių, o kai susiduria su joms prieštaraujančiu klientu, žiūrėti į konsultavimą itin atsargiai ir stebėti, ar nėra kontrperkėlimo.

Vis tik suprantu, kad man gali kilti keblumų susidūrus su itin religingu klientu, nes esu ateistė ir religingumas prieštarauja mano vertybėms. Pavyzdžiui, man svarbi vertybė yra pažinimas ir mokslas, o religinis pasaulio suvokimas dažnai tam prieštarauja. Kita vertus, manau, kad svarbiausia už visų „etikečių“ kliento kėdėje matyti žmogų. Žmogų, turintį teisę į savo vertybes, savo pasaulio suvokimą, savo gyvenimo būdą. Jeigu klientui religija padeda, jį palaiko psichologiškai, tuomet tai yra jo privalumas, jo stiprybė. Aš galiu priimti tai kaip jo būdą įveikti sunkumus, svarbiausia, kad tai nebūtų vienintelis būdas, kad viskas nebūtų paliekama „dievo valiai“ ir kad religingumas nebūtų patologiškas. Taigi, nors religingumas prieštarauja mano vertybėms, bet aš galiu priimti religingą klientą tam tikrose ribose.

Konsultavime naudingesnės yra ateistinės vertybės. Albert Ellis [4] išskyrė, anot jo, tipiškas terapeutų klinikines humanistines ateistines vertybes ir palygino jas su teistinėmis vertybėmis bei klinikinėmis humanistinėmis Bergin išskirtomis vertybėmis. Pagal šį palyginimą, teistinės ir klinikinės humanistinės vertybės beveik kraštutinai skiriasi. Klinikinės humanistinės ateistinės vertybės yra gana artimos klinikinėms humanistinėms, tačiau jos ne tokios kraštutinės. Teologinės vertybės išaukština dievą, jo pranašumą, pabrėžia gyvenimą po mirties, pagal klinikines humanistines vertybes, daug kur išaukštinamas žmogus ir jo vertė, tuo tarpu A. Ellis išskirtose klinikinėse humanistinėse ateistinėse vertybėse pabrėžiamas ir socialinis kontekstas. Taigi, klinikinės humanistinės ateistinės vertybės yra realistiškos ir vadovaujasi sveiku protu, todėl konsultavimo procese jos būtų naudingesnės.

Apibendrinant galima pasakyti, kad vertybės yra labai svarbios konsultavimo procese. Konsultanto vertybės gali veikti kliento vertybes ir patį konsultavimą, todėl svarbu, kad psichologas pažintų savo vertybes. Ypač jautru, kai konsultavime susiduria religinės vertybės, kai konsultantas dėl savo religingumo negali priimti kliento arba tinkamai jo konsultuoti. Naudingesnės šiuo atžvilgiu yra ateistinės vertybės, nes jose saikingai pabrėžiama asmens vertė ir atsižvelgiama į socialinį kontekstą. Šiems dalykams turėtų būti skiriama daugiau dėmesio ruošiant būsimuosius psichologus, būtų pravartu skirti laiko konsultantų vertybių formavimui.

[1] Beutler, L. E. (1979). Values, Beliefs, Religion and the Persuasive Influence of Psychotherapy. Psychotherapy: Theory, Research and Practice, 4 (16), 432-440.
[2] Kočiūnas, R. (1995). Psichologinis konsultavimas. Vilnius: Lumen leidykla.
[3] Gučas, A., Rimkutė, E. ir Gailienė, D. (1996). Etikos kodeksas.
[4] Ellis, A. (1980). Psychotherapy and Atheistic Values: A Response to A. E. Bergin's "Psychotherapy and Religious Values". Journal of Consulting and Clinical Psychology, 48 (5), 635-639.

2016 m. kovo 9 d., trečiadienis

Neadekvatus kaltės jausmas

Iš ko galima spręsti, kad kaltės jausmas yra neadekvatus?


Kad tai išsiaiškintumėte, turėsite užduoti sau keletą klausimų.
  • Visų pirma, tiksliai apibrėžkite, dėl ko jaučiatės kaltas. Ką jūs padarėte, ar ko nepadarėte?
  • Įvertinkite, kiek jūsų kaltės yra tame įvykyje? Procentais nuo 1 iki 100%.
  • Kaip stipriai jaučiate kaltės jausmą? Įvertinkite jausmo stiprumą procentais.
  • Kada vyko tas įvykis, dėl kurio jaučiate kaltės jausmą? Jeigu jis vyko ganėtinai seniai, tai jau rodo, kad kaltės jausmas gali būti neadekvatus.
  • Ar jūs tiesiogiai atsakingas už tą įvykį? Kokios jūsų konkrečių veiksmų pasekmės?
  • Ar jūsų elgesys buvo tikslingas? Ar specialiai kažką padarėte arba kažko nepadarėte? Ar tai darydamas, jau žinojote galimas pasekmes?
  • Pravartu pasitikrinti, ar mąstydami apie savo poelgį, nedarote kognityvinių iškraipymų. Pavyzdžiui, ar negeneralizuojate (perdėtas apibendrinimas): „Aš įskaudinau savo merginą, todėl aš esu blogas žmogus.“
  • Atkreipkite dėmesį, ar jūsų mintyse apie kaltės jausmą nėra žodžių „visada“, „niekada“, kurie rodo nepagrįstus apibendrinimus. Jeigu tokių žodžių yra, paklauskite savęs, ar tikrai visada/niekada kažką darote? Prisiminkite, kada darėte kitaip.
  • Dar keli pavojingi žodeliai yra „turiu“, „privalau“. Jie atspindi tam tikras elgesio taisykles, kurių jūs manote, kad turite laikytis. Svarbu pasitikrinti, ar šios taisyklės adekvačios, pavyzdžiui, atsitiko nelaimė ir jūs graužiate save, kad kažko nepadarėte, kas tą nelaimę galėjo sustabdyti. Mąstote „Aš turėjau žinoti, kad taip nutiks“. Tokia mintis yra neadekvati, nes jūs negalite numatyti ateities. Žodžiai „turiu“ ir „privalau“ dažnai būna susiję su manymu, kad turite būti tobulas, visagalis ir visažinis.
  • Galiausiai, kokios yra jūsų jausmų pasekmės? Jūs jaučiate kaltės jausmą, ir kas tada? Kas vyksta toliau? Ką darote su tuo kaltės jausmu? Kaip jis verčia jus elgtis? Kaip verčia elgtis su kitais žmonėmis, ir kaip verčia elgtis su savimi? Pasvarstykite, ar nebaudžiate savęs.
Kai atsakėte sau į visus šiuos klausimus, kiek kaltas jaučiatės dabar (1–100%)?

Ką daryti su neadekvačiu kaltės jausmu?


Burns (2013) siūlo kelis būdus, kaip atsikratyti neadekvataus kaltės jausmo. Visų pirma, jis siūlo vesti kasdienį iškraipytų minčių dienoraštį. Galite pildyti štai tokią lentelę (paspauskite ant paveikslėlio, kad padidintumėte).
Iškraipytų minčių dienoraštis
Burns taip pat siūlo atsisakyti mąstymo kategorijų „turiu“ ir „privalau“. Pirmiausia jūs turėtumėte savęs paklausti: „Kas sako, kad turiu? Kur parašyta, kad privalau?“ Galima „turiu“ teiginį pakeisti į „galiu“. Antras klausimas, kurį sau galima užduoti, yra „Kokie šios taisyklės pranašumai ir trūkumai?“ Pranašumus ir trūkumus galite užrašyti į dviejų stulpelių lentelę. Burns taip pat siūlo pakeisti žodį „turiu“ į „būtų smagu, jeigu“ arba „norėčiau“. Knygoje yra ir daugiau variantų, kaip atsikratyti „turiu“ ir „privalau“.

Dar vienas Burns siūlomas būdas – visumos matymas. Atkreipkite dėmesį į tai, kad yra ir kitų aplinkybių, susijusių su įvykiais, dėl kurių jaučiate kaltės jausmą. Tai gali būti kitų žmonių jausmai, veiksmai ar visiškai nuo jūsų nepriklausantys įvykiai, tokie kaip oras. Net jeigu kas nors kitas jus dėl ko nors kaltina, pasvarstykite, kiek tame yra realios jūsų kaltės? Kas dar toje situacijoje yra atsakingas? Kokios yra aplinkybės?

Knygoje „Geros nuotaikos vadovas“ yra pateikiama ir daugiau būtų kaltės jausmui įveikti, bet jie labiau susiję su tuo, kai kaltės jausmą jums bando įpiršti kiti žmonės. Pavyzdžiui, kai jaučiatės kaltas, kad ko nors atsisakote. Kai jaučiatės kaltas, kad nesugebate kam nors padėti. Šiame įraše koncentravausi į kaltės jausmą, kylantį kaip reakciją į realius įvykius, todėl pateikiau būdus tik su tuo susijusiam kaltės jausmui įveikti.

Burns, D. D. (2013). Geros nuotaikos vadovas. Nauja emocijų terapija. Vilnius: Žmogaus studijų centras.

2016 m. kovo 2 d., trečiadienis

Kaltės jausmas

Kaltės jausmas – kai graužia sąžinę, gali apimti gėda, norisi „išpirkti“ savo kaltę arba pasislėpti nuo kito, nuo savęs. Kaltės jausmas gali būti adekvatus ir neadekvatus. Jis yra adekvatus, kai žmogus iš tiesų yra kaltas dėl to, ką padarė. Jis atliko kažkokį veiksmą, kuris prieštarauja jo sąžinei, vertybėms, principams, ir dėl to jaučiasi kaltas.

Bet pakalbėkime apie neadekvatų kaltės jausmą. Kai žmogus jaučiasi kaltas, nors nepadarė nieko tokio, dėl ko turėtų jaustis kaltas. Arba kai jaučiasi atsakingas už įvykius, kuriems neturi įtakos, ir kaltas dėl jų. Toks neadekvatus kaltės jausmas neretai būdingas depresijai. Jis slegia, bet ką žmogus gali dėl jo padaryti? Kaip išpirkti kaltę, už kurią net nesi atsakingas? Kaip atitaisyti skriaudą, kurios nepadarei?

Gėda
Kaip matome, su kaltės jausmu susiję ir daug kitų skambių terminų – gėda, sąžinė, vertybės, atsakomybė. Man labai patiko, kaip Brene Brown savo kalboje apie pažeidžiamumo galią apibūdino, kuo skiriasi kaltė ir gėda. Kaltė – tai kai gailimės dėl kokio nors mūsų atlikto veiksmo, kuris prieštarauja mūsų vertybėms. Tuo tarpu gėda rodo į mūsų asmenybę. Kaltė – veiksmas „blogas“, gėda – žmogus „blogas“. Nors žmonėms su depresija būdingas kaltės jausmas, tačiau jie neretai jaučiasi apskritai blogi. Ir dažniausiai tam realaus pagrindo tikrai nėra. Vienas blogas veiksmas dar nepadaro žmogaus blogu. Keli veiksmai – taip pat. Brene Brown apibūdina, kad žmogus „tampa“ blogu, kai jis net negalėtų pasielgti kitaip. Jis elgiasi vienu būdu ir galima drąsiai sakyti, kad jis niekada nepasikeis. Bet dažniausiai tai būna tiesiog įsitikinimas, žmogus „nurašomas“ kitų arba savęs paties. Nemanau, kad kada nors yra taip, kad žmogus visiškai negalėtų pasikeisti. Todėl galima kelti klausimą, ar apskritai yra blogų žmonių?

Tikriausiai po šio klausimo ne vienam iškilo kalinių vaizdinys. Žudikai, prievartautojai – jie juk tikrai blogi. Tarp jų yra tokių, kurie nesikeičia ir nenori keistis – toliau daro tuos pačius nusikaltimus. Yra tokių, kurie visiškai nejaučia sąžinės graužimo dėl savo įvykdytų veiksmų, jų kaltės jausmas taip pat sutrikęs, tik į kitą pusę, negu depresiją turinčių žmonių. Tokie žmonės vadinami psichopatais. Jie kaltės jausmo nejaučia. Taip pat nenumato savo veiksmų pasekmių. Todėl, galima sakyti, jie neprisiima atsakomybės už savo veiksmus.

Taigi, turime du kaltės jausmo ir atsakomybės kraštutinumus: depresiją ir psichopatiją. Vieni prisiima per daug atsakomybės ir jaučia kaltės jausmą už tuos dalykus, kuriems įtakos neturi, tuo tarpu kiti kaltės jausmo apskritai nejaučia. Didžioji mūsų dalis yra kažkur per vidurį. Dažniausiai kaltės jausmą jaučiame adekvačiai, bet gal kartais pasijaučiame kalti už tai, kam įtakos neturėjome, o kitais kartais mūsų visai negraužia sąžinė dėl „blogų“ veiksmų.

Kitą savaitę laukite įrašo apie tai, kaip atpažinti, kada kaltės jausmas yra neadekvatus, ir ką su juo daryti.