2016 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Qualia arba subjektyvios patirties problema

Qualia – tai pojūčio patirtis. Tai raudonos spalvos pajautimas. Tai garso patyrimas. Tai yra sunkiai paaiškinama subjektyvi patirtis, kurios neįmanoma palyginti su kitų subjektyvia patirtimi, bet mes visi ją patiriame.

Kodėl negalime palyginti savo subjektyvios patirties su kitų patirtimi? Todėl, kad negaliu žinoti, ar kitas patiria raudoną spalvą taip, kaip ją patiriu aš. Galbūt tą pačią raudoną spalvą aš matau kaip raudoną, kažkas kitas – kaip žalią, o dar kitas – kaip mėlyną. Tačiau visi tą spalvą vadiname raudona, todėl negalime pastebėti savo patirties skirtumų.

Neseniai skaičiau Michio Kaku knygos „Proto ateitis“ skyrių apie vadinamąją „sunkią problemą“ – qualia problemą. Tenai klausiama, ar robotai gali iš tikrųjų ką nors patirti? Gaila, bet M. Kaku iš klausimo išsisuka, netgi pacituodamas Daniel Dennett, kurio požiūrį į sąmonę buvau minėjusi anksčiau. Jie teigia, kad jokios „sunkios problemos“ nėra, nes čia apskritai užduodami neteisingi klausimai, o teiginiai, apie kuriuos klausiama, yra nepakankamai apibrėžti.

Iš tiesų, apibrėžti qualia yra nelengva. Tuo pačiu, kiekvienam žmogui tai yra savaime suprantamas dalykas. Todėl jį neigti, kaip kad tai daro D. Dennett, atrodo juokinga. Kokio nors pojūčio patyrimas nėra tas pats, kas dirgiklio užfiksavimas, atpažinimas, įvardinimas ar kitoks manipuliavimas juo. Tai, kad mano akį pasiekia elektromagnetinės tam tikro dažnio bangos, nėra tapatu raudonos spalvos patyrimui. Tai, kad aš sakau „Tai yra raudona“, taip pat nėra tapatu patyrimui.

Pojūčio patyrimas nėra tas pats, kas pats dirgiklis. Pvz., realiame pasaulyje nėra monitoriaus tokio, kokį aš jį matau, t.y. kokį patiriu. Realiame pasaulyje nėra spalvų – yra tik elektromagnetinės bangos, kurias mano smegenys interpretuoja kaip tam tikras spalvas, ir galiausiai aš tas spalvas patiriu. Dar akivaizdžiau patyrimą nuo dirgiklio atskiria tokios patirtys, kai dirgiklio realiame pasaulyje iš tikrųjų nėra. Pavyzdžiui, sapnai. Sapnuose mes galime matyti, girdėti, paliesti, užuosti... bet realiame pasaulyje tų daiktų, kuriuos mes patiriame, nėra. Panašios patirtys be realių dirgiklių, įvyksta, kai ką nors įsivaizduojame arba kai matome haliucinacijas.

Šis subjektyvus patyrimas yra „sunki problema“, nes jį labai sunku apčiuopti, įrodyti, nustatyti. Kaip jis atsiranda? Kas jį turi? Ar robotas gali turėti subjektyvų patyrimą? Greičiausiai, robotai tiesiog fiksuoja dirgiklius ir į juos reaguoja, neturėdami subjektyvaus patyrimo. Bet kai robotai taps sudėtingesni, kai bus sukurtas dirbtinis intelektas, primenantis žmogų – ar toks robotas turės subjektyvų patyrimą, qualia? Kaip apskritai atsiranda qualia?

Kaip patikrinti, ar kažkas turi subjektyvų patyrimą? Kol kas nėra netgi būdų nustatyti, ar kitas asmuo patiria qualia. Galime tik spėti, kad kitas žmogus yra toks, kaip aš, todėl jis turėtų turėti ir subjektyvią patirtį. Bet jos įrodyti neįmanoma.

Vis tik sugalvojau vieną būdą, kuris iš dalies įrodytų, ar robotas turi qualia. Jeigu tas robotas pats iškeltų klausimą apie qualia, tai rodytų, kad yra tikimybė, jog jis qualia ir patiria. Tačiau jis turėtų būti iš anksto neužprogramuotas kelti klausimo apie qualia ir neturėti jokios pirminės informacijos apie tai. Tačiau toks būdas turi nemažą trūkumą – gali prireikti labai ilgai laukti, kol robotas sugalvos iškelti tokį klausimą. Juk netgi ne kiekvienas žmogus kelia tokius klausimus, nors visi patiria qualia. Iš tiesų tokių yra tik vienas kitas, todėl tikėtina, kad ir robotai šiaip sau neims kelti tokių klausimų. Vis tik tai, kad mes, žmonės, keliame klausimus apie qualia, jau rodo, kad qualia problema egzistuoja. Todėl jeigu tokį klausimą iškeltų robotas, tai reikštų, kad greičiausiai jam ši problema taip pat tikra.

Kadangi kol kas qualia neįmanoma tyrinėti, todėl lieka daugybė neatsakytų klausimų. Pvz., jeigu būtų pagamintas robotas, kuris visais atžvilgiais yra absoliučiai toks pats kaip žmogus, išskyrus tai, kad jis nepatiria qualia – kuo toks robotas skirtųsi nuo realaus žmogaus? Kaip būtų galima atpažinti, kad jis nėra tikras žmogus? Vis tik, galbūt iš tiesų padarius tokį robotą, atsiskleistų ir atsakymas į šiuos klausimus. Hipotetiškai mąstant apie qualia, atrodo, kad ji neturi jokio pasireiškimo realiame pasaulyje. Tačiau galbūt praktiškai tas skirtumas yra, tik mes jo kol kas nežinome, nes niekada neturėjome galimybės palyginti visais atžvilgiais tapačių būtybių, besiskiriančiu tik šiuo vienu – qualia – subjektyvios patirties turėjimo / neturėjimo – atžvilgiu.

Tikiuosi, kad ateitis atskleis tokias ir panašias paslaptis apie žmogaus ir kitų gyvų būtybių sąmonę. Tuo pačiu būtų nuostabu tokios ateities sulaukti. M. Kaku žada, kad robotai, panašūs savo intelektinėmis galimybėmis į žmones, pasirodys jau šio šimtmečio pabaigoje. Taigi, yra vilties jų sulaukti ir paklausti apie qualia problemą jų pačių. :)