Galvojant apie konsultanto vertybes, iškart iškyla kelios mintys. Visų pirma, kaip konsultanto vertybės veikia konsultavimo procesą? Antra, ar konsultantas turėtų atskleisti savo vertybes klientui? Ir galiausiai, kokios vertybės konsultavime yra naudingiausios?
Vertybės vaidina svarbų vaidmenį konsultavimo procese ir gali lemti pokyčius, todėl konsultantui svarbu pažinti savo vertybes. L. E. Beutler [1] teigia, kad psichoterapija pakeičia klientų vertybes ir kad jie įgyja ne adaptyvesnes ar brandesnes vertybes, bet specifines savo terapeuto vertybes. Tai rodo, kad terapeuto vertybės yra svarbios ir kad svarbu žinoti savo, kaip konsultanto vertybes. Savo vertybių žinojimas gali padėti suprasti, kokią įtaką konsultantas gali daryti klientui. Kočiūnas [2] teigia, kad konsultantas turi žinoti savo vertybes, kad neprimestų jų savo klientui. Taigi, konsultanto vertybės daro įtaką klientų vertybėms bei konsultavimo procesui, dėl to svarbu pažinti savo asmenines vertybes.
Kai kuriais atvejais konsultanto vertybės yra itin svarbios. Vienas iš akivaizdžiausių pavyzdžių – konsultanto požiūris į savižudybę, konsultuojant krizinį klientą. Jeigu konsultantas manys, kad savižudybė yra priimtinas sprendimo variantas, tuomet jis sąmoningai ar nesąmoningai pritars kliento ketinimams nusižudyti. Tuo tarpu krizių konsultantui vertybė turėtų būti gyvenimas, o savižudybė suprantama kaip noras išvengti skausmo. Taip pat, kai žmogus nori nusižudyti, jis visada jaučia ambivalenciją – nori mirti, bet tuo pačiu nori ir gyventi. Net ir beviltiškoje situacijoje gali būti išeitis, gali būti netgi daugiau negu vienas sprendimo variantas, kurie galbūt nepriimtini klientui, bet reikia atrasti tokį, kuris būtų mažiausiai nepriimtinas. Galų gale, jeigu situacija iš tiesų beviltiška ir pakeisti nieko neįmanoma (pavyzdžiui, mirtinos ligos atveju), tai yra dar viena išeitis – susitaikyti. Konsultantas, priimantis savižudybę kaip tinkamą sprendimą, gali nematyti susitaikymo kaip išeities. Taigi, krizių konsultavime konsultanto vertybės yra netgi gyvybiškai svarbios.
Vertybės psichologo darbe yra daugiau negu tik profesinės vertybės. Visos asmens vertybės turi poveikį konsultavimo procesui ir santykiams su klientais. William J. Doherty teigia, kad visa terapija yra apie vertybes ir jeigu konsultantas neparodo savo vertybių – tai irgi sako apie jo vertybes. Jis konsultuoja šeimas ir konsultuodamas besiskiriančią porą, aktyviai stengiasi išsaugoti santuoką ir nepritaria skyryboms, primena klientams apie skyrybų įtaką vaikams. Tačiau Lietuvos psichologų etikos kodeksas [3] konstatuoja, kad psichologas „neprimeta S [subjektui] savo etinių, vertybinių ir panašių normų arba pažiūrų“. Todėl toks psichologas, kuris atskleidžia savo vertybes ir skatina konsultuojamuosius jas perimti arba remtis jomis priimant sprendimus, pažeidžia etikos kodeksą. Žmogaus vertybės turėtų būti neliečiamos, klientas yra savarankiškas žmogus, galintis pats priimti sprendimus, o konsultanto uždavinys turėtų būti įgalinti klientą priimti savarankiškus sprendimus, o ne pakreipti jį į vieną ar kitą pusę. Taigi, savo vertybių atskleidimas ir jų primetimas klientui gali būti žalingas.
Psichologo darbe itin keblu, kai susiduria kliento ir konsultanto religinės vertybės. Aš asmeniškai esu nereliginga, todėl man atkrenta daugybė tokių keblumų, kylančių dėl religinių vertybių, prieštaraujančių žmogaus teisėms ir laisvėms. Tačiau jeigu konsultantas religingas, kyla klausimas, ar jis gali pakankamai atsiriboti nuo savo vertybių, kad jų neprimestų klientui? Pavyzdžiui, krikščioniui gali būti nepriimtina konsultuoti homoseksualų asmenį. Toks konsultantas turės išankstines nuostatas homoseksualaus kliento atžvilgiu, laikys jo seksualinę orientaciją nuodėme, jeigu klientas kreipsis dėl santykių problemų, konsultantas visą kaltę gali sumesti kliento homoseksualumui. Arba jis tokio kliento atsisakys ir perleis kitam konsultantui. Vienu atveju klientas gali gauti nekokybišką paslaugą, kitu – negauti apskritai jokios. Taigi, konsultantas turėtų išmokti atsiriboti nuo savo asmeninių vertybių, o kai susiduria su joms prieštaraujančiu klientu, žiūrėti į konsultavimą itin atsargiai ir stebėti, ar nėra kontrperkėlimo.
Vis tik suprantu, kad man gali kilti keblumų susidūrus su itin religingu klientu, nes esu ateistė ir religingumas prieštarauja mano vertybėms. Pavyzdžiui, man svarbi vertybė yra pažinimas ir mokslas, o religinis pasaulio suvokimas dažnai tam prieštarauja. Kita vertus, manau, kad svarbiausia už visų „etikečių“ kliento kėdėje matyti žmogų. Žmogų, turintį teisę į savo vertybes, savo pasaulio suvokimą, savo gyvenimo būdą. Jeigu klientui religija padeda, jį palaiko psichologiškai, tuomet tai yra jo privalumas, jo stiprybė. Aš galiu priimti tai kaip jo būdą įveikti sunkumus, svarbiausia, kad tai nebūtų vienintelis būdas, kad viskas nebūtų paliekama „dievo valiai“ ir kad religingumas nebūtų patologiškas. Taigi, nors religingumas prieštarauja mano vertybėms, bet aš galiu priimti religingą klientą tam tikrose ribose.
Konsultavime naudingesnės yra ateistinės vertybės. Albert Ellis [4] išskyrė, anot jo, tipiškas terapeutų klinikines humanistines ateistines vertybes ir palygino jas su teistinėmis vertybėmis bei klinikinėmis humanistinėmis Bergin išskirtomis vertybėmis. Pagal šį palyginimą, teistinės ir klinikinės humanistinės vertybės beveik kraštutinai skiriasi. Klinikinės humanistinės ateistinės vertybės yra gana artimos klinikinėms humanistinėms, tačiau jos ne tokios kraštutinės. Teologinės vertybės išaukština dievą, jo pranašumą, pabrėžia gyvenimą po mirties, pagal klinikines humanistines vertybes, daug kur išaukštinamas žmogus ir jo vertė, tuo tarpu A. Ellis išskirtose klinikinėse humanistinėse ateistinėse vertybėse pabrėžiamas ir socialinis kontekstas. Taigi, klinikinės humanistinės ateistinės vertybės yra realistiškos ir vadovaujasi sveiku protu, todėl konsultavimo procese jos būtų naudingesnės.
Apibendrinant galima pasakyti, kad vertybės yra labai svarbios konsultavimo procese. Konsultanto vertybės gali veikti kliento vertybes ir patį konsultavimą, todėl svarbu, kad psichologas pažintų savo vertybes. Ypač jautru, kai konsultavime susiduria religinės vertybės, kai konsultantas dėl savo religingumo negali priimti kliento arba tinkamai jo konsultuoti. Naudingesnės šiuo atžvilgiu yra ateistinės vertybės, nes jose saikingai pabrėžiama asmens vertė ir atsižvelgiama į socialinį kontekstą. Šiems dalykams turėtų būti skiriama daugiau dėmesio ruošiant būsimuosius psichologus, būtų pravartu skirti laiko konsultantų vertybių formavimui.
[1] Beutler, L. E. (1979). Values, Beliefs, Religion and the Persuasive Influence of Psychotherapy. Psychotherapy: Theory, Research and Practice, 4 (16), 432-440.
[2] Kočiūnas, R. (1995). Psichologinis konsultavimas. Vilnius: Lumen leidykla.
[3] Gučas, A., Rimkutė, E. ir Gailienė, D. (1996). Etikos kodeksas.
[4] Ellis, A. (1980). Psychotherapy and Atheistic Values: A Response to A. E. Bergin's "Psychotherapy and Religious Values". Journal of Consulting and Clinical Psychology, 48 (5), 635-639.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą