Šizoidinis asmenybės sutrikimas ir jo diagnostika

„Asmenybės sutrikimas – tai visuma stabilių asmenybės bruožų, kurie trikdo žmogaus prisitaikymą prie aplinkos, sąlygodami socialinės, darbinės veiksenos sutrikimus arba subjektyvų distresą“ [1]. Šizoidinis asmenybės sutrikimas – tai asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas socialinių santykių vengimas ir maža emocijų ekspresija [2].

Žmonės su šizoidiniu asmenybės sutrikimu nuolat vengia socialinių santykių, rodo mažai emocijų. Jie neturi artimų ryšių su kitais žmonėmis. Jie vengia socialinių kontaktų vien dėl to, kad teikia pirmenybę buvimui vieniems, fantazijai, introspekcijai. Fantazijose tokie žmonės kuria santykių su kitais žmonėmis modelius [1, 2].

Tokie žmonės nesistengia pradėti ar išlaikyti draugystės, rodo mažai susidomėjimo seksualiniais ryšiais, atrodo abejingi savo šeimai. Jie nori ir artumo, meilės, tačiau tuo pačiu jaučia grėsmę būti užvaldyti ir nori atstumo. Intymiuose santykiuose jie gali būti šalti ir mechaniški, jausti apatiją seksualine prasme. Jie dirba tokius darbus, kurie reikalauja mažai kontakto su kitais žmonėmis. Nors esant reikalui jie gali sudaryti tam tikro lygio darbinius santykius, tačiau teikia pirmenybę būti vieni. Paprastai tokie žmonės turi vieną, retai – 2 draugus. Jų socialiniai įgūdžiai linkę būti silpni [2, 3].

Žmonių su šizoidiniu asmenybės sutrikimu neveikia pagyrimai ar kritika, jie retai rodo savo jausmus, neišreiškia nei džiaugsmo, nei pykčio. Taip pat jie mažai jautrūs socialinėms normoms. Atrodo, tarsi jiems visiškai nereikėtų kitų dėmesio ir pripažinimo. Žmonės su šizoidiniu asmenybės sutrikimu atrodo nejautrūs kitų bėdoms, abejingi. Jie laikomi šaltais, neturinčiais humoro jausmo, nuobodžiais [2].

Tokių žmonių vidinis pasaulis dažnai būna turtingas, tačiau jiems nesvarbi aplinkinių nuomonė. Jie turi savitą nuomonę apie aplinkui vykstančius įvykius. Tokius žmones nelengva įtraukti į grupinius judėjimus, tačiau jeigu tokio judėjimo idėjos sutaptų su žmogaus su šizoidiniu asmenybės sutrikimu, tuomet jie gali tapti tokio judėjimo ideologijos kūrėjais ir tobulintojais [1].

Nesutariama dėl šizoidinės asmenybės vystymosi etapo. Vieni tai sieja su kūdikyste, kai vaikas dar nesuvokia kitų žmonių atskirtumo, ir šizoidinė būsena laikoma regresija į ankstyvąją raidos stadiją. Tokiems kūdikiams būdingas vengiantis prisirišimas, abejingumas, kadangi jų „motinos nepriėmė jų normalios priklausomybės“, ignoravo jų liūdesį, buvo šiurkščios, emociškai neišraiškingos ir vengiančios „emocinio kontakto su savo vaikais“. Šizoidinės asmenybės išgyveno „reikšmingą ankstyvą socialinę izoliaciją“. Kiti šizoidinės asmenybės vystymąsi sieja su vėlesne raidos stadija, „kai vaikas pasitraukia iš simbiozės“ [3].

Taip pat šizoidinė asmenybė gali formuotis esant priešingam ryšio pobūdžiui – pernelyg dideliam įsitraukimui, globojimui. Dažnai šizoidiškų vyrų motinos būna gundančios, nesilaikančios ribų, o tėvai – nekantrūs ir kritiški. Taip pat šizoidinės dinamikos vystymuisi būdinga aplinka, kurioje santykiai dviprasmiški, tariamai abipusiški, emociškai nesąžiningi, komunikacija paini ir prieštaringa, ir vaikas tokioje aplinkoje išmoksta atsiriboti, kad apsaugotų save nuo pykčio ir sumaišties. Taip pat šizoidinis troškimo ir vengimo konfliktas gali atsirasti, jeigu „vaikas jaučiasi vienišas ir apleistas, tačiau vienintelis prieinamas dėmesys yra neempatiškas ir įkyrus“. Šizoidinės būklės gali būti susijusios ir su trauma, kurią vaikas patyrė dėl „realistiškos motiniškos globos“ trūkumo, kai motina pernelyg tapatinosi su kūdikiu [3].

Psichodinaminės krypties šalininkai teigia, kad šizoidinio asmenybės sutrikimo šaknys slypi nepatenkintame žmogiškojo kontakto poreikyje. Manoma, kad tokių žmonių tėvai buvo nepriimantys ar net užgaulūs savo vaikams, jų šeimose nebuvo įprasta rodyti jausmų. Kognityvinės krypties teoretikai teigia, kad tokie žmonės kenčia dėl mąstymo trūkumo. Jų mintys linkusios būti miglotos ir tuščios, jiems sunku suprasti aplinką ir prieiti teisingų suvokimų. Jie negali suprasti emocinių ženklų iš kitų, todėl negali į juos ir atsakyti [1, 2].

Diagnostika

Diagnozuojant asmenybės sutrikimus reikia atsižvelgti į klinikinius požymius, žmogaus vystymosi duomenis bei psichologinių testų rezultatus. Diagnostiniai šizoidinio asmenybės sutrikimo požymiai pagal TLK-10:

• Ypač retas pasitenkinimas savo veikla;
• Emocinis šaltumas, susvetimėjimas;
• Ribotas gebėjimas išreikšti šiltesnius jausmus;
• Abejingumas kitų nuomonei;
• Abejingumas seksualiniams ryšiams;
• Vienišumas veikloje;
• Pasinėrimas į fantazijas ir savistabą;
• Artimų ryšių stoka;
• Abejingumas socialinėms normoms [1].

Būtina įvertinti, ar sutrikimo simptomai yra sintoniški (nekelia svetimumo pojūčio, visuomet tokie buvo), ar distoniški (sukelia diskomfortą ir atrodo svetimi) asmens Ego atžvilgiu. Asmenybės sutrikimams būdingi sintoniški bruožai. Taip pat asmenybės sutrikimui būdingi bruožai turi būti nuolatiniai ir pasireikšti visose gyvenimo srityse. Taip pat svarbu atsižvelgti į žmogaus vystymosi aspektus, vaikystės aplinką, santykius su tėvais ir kitais artimais žmonėmis. Taip pat gali būti svarbūs biologiniai veiksniai, tokie kaip traumos ar ligos [1].

Nustatyti asmenybės patologijai naudojamas Minesotos daugiaprofilinis asmenybės tyrimo klausimynas (MMPI), taip pat projekciniai testai, asmenybės vertinimo skalė (PAS) [1].

1. Dembinskas A. 2003. Psichiatrija. Vilnius: UAB „Vaistų žinios“.

2. Comer R. J. 2011. Fundamentals of Abnormal Psychology. New York: Worth.

3. McWilliams N. 2014. Psichoanalitinė diagnostika. Vilnius: UAB „Vaistų žinios“.