Dažnai žmonės, kurie nėra buvę pas psichologą (o kartais net ir tie, kurie yra buvę), turi įvairių įsitikinimų apie tai, ką psichologas daro ir kas lankosi pas psichologus. Neretai pasitaiko, kad žmogus, nukreiptas į psichologą, sureaguoja: „Tau atrodo, kad aš pscyhas?“ Na, ne, man taip neatrodo, nereikia būti „psychu“, kad eitum pas psichologą. Arba dar viena reakcija: „Tai tu galvoji, kad aš durnas?“ Nežinau, gal? Bet norint konsultuotis su psichologu, reikia pakankamo intelekto, tai jeigu manyčiau, kad tu „durnas“, turbūt ten nesiųsčiau.
Psichologas = psichiatras?
Tikriausiai kartais žmonės neišklauso pilno žodžio, o išgirsta tik jo pradžią. Jei pasakei „psich-“, tai turbūt išvadinai žmogų „psychu“ ir siunti jį pas psichiatrą. Kai paklausi žmogaus, ar jis yra buvęs pas psichologą, jo atsakymas būna: „Taip, išrašė raminamųjų“. STOP! Psichologai raminamųjų nerašo. Nei antidepresantų. Nei jokių kitų vaistų. Psichologas NĖRA gydytojas. Psichologas nėra psichiatras.
Psichiatras diagnozuoja psichinius sutrikimus ir išrašo vaistus. Na, dar gali išrašyti siuntimą į psichiatrinę ligoninę. Tuo tarpu psichologas negali nei ko nors diagnozuoti, nei išrašyti vaistų. Psichologas gali prisidėti prie diagnozavimo, atlikdamas psichologinį įvertinimą ir rašydamas psichologinę išvadą. Tačiau tai nėra būtina psichologo darbo dalis, tai labiau būdinga klinikiniams psichologams, kurie dirba psichikos sveikatos centruose. Pagrindinis dalykas, kurį daro konsultuojantis psichologas – tai... atrodo, jau ir išsidaviau – konsultuoja. Jis išklauso ir atreaguoja į tai, kas sakoma. Jis užduoda klausimus. Jis nagrinėja įvairiausio pobūdžio problemas (santykiai, karjera, asmenybė, nerimas ir t. t.). Psichologas padeda ieškoti galimų problemų sprendimų.
Norint eiti pas psichologą, visai nereikia turėti psichikos sutrikimo. Pas psichologus eina ir visiškai sveiki žmonės. Galima konsultuotis su psichologu norint išspręsti savo problemas, o galima konsultuotis ir norint augti kaip asmenybei, net ir neturint konkrečių problemų. Jei dėl savo sunkumų kreipiatės į psichologą, tai nereiškia, kad esat psychas, durnius ar kad kažkas dar su jumis negerai. Ne, tai kaip tik rodo, kad su jumis bent jau kai kas yra gerai – tai rodo, kad jūs norite spręsti savo problemas, kreipimasis psichologinės pagalbos yra jūsų stiprybė. O jeigu jūs nežinote, kaip spręsti savo problemą, kamuojatės su ja, bet pagalbos neieškote, o tik raunatės plaukus, kad niekaip jos neišsprendžiat – tuomet kažkas negerai.
Sensacija: psichologijos studijos išmoko patarimų visoms įmanomoms gyvenimo situacijoms!
Psichologijos studijos trunka taip ilgai dėl to, kad mes skaitome storiausias knygas apie tai, ką reikia daryti vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje. Ką daryti, jei paliko žmona? Ką daryti, jeigu vyras išvarė iš namų? Ką daryti, jei vaikas neklauso? Jums net nereikia pasakoti savo istorijos, tiesiog apibendrintai pasakykit problemą ir klauskit: „Ką man patarsit?“ Psichologas iškart prisimins, kad „Patarimų knygos I tome“ skaitė, kad reikia daryti tą ir tą. Ir tai tinka absoliučiai visiems, šitie patarimai universalūs. Taigi, psichologas duoda jums patarimą, o jūs einat laimingas ir darot tą ir tą ir tada visos jūsų problemos išsisprendžia. Valio!
Kartais iš žmonių klausimų, reakcijų, lūkesčių, atrodo, kad būtent taip ir yra. Visai norėčiau, kad taip ir būtų, tada psichologo darbas būtų daug paprastesnis. Deja, taip nėra. Turėsite psichologui papasakoti savo situaciją. Ir ne šiaip apibendrintai, bet pakankamai išsamiai. Jis įkyriai klausinės visokių nesąmonių, kartais, atrodo, netgi nesusijusių dalykų. Jis viską šitaip iššniukštinės, ištardys ir, bjaurybė, vis tiek nepasakys, ką daryti! O kaip jums pačiam atrodo, ką būtų galima daryti šioje situacijoje? Kokių variantų turite? Ką bandėte panašioje situacijoje anksčiau? Taip, psichologas ir toliau klausinės. Jūs šauksit: „Nežinau, gi aš čia to ir atėjau, kad jūs man pasakytumėt, ką daryti!“ Bet jis kankins jus toliau. Žinot žinot. O ką patartumėt draugui panašioje situacijoje? Ir staiga: lept, ir jūs jau žinot. Pasirodo, ir žinojot, tik reikėjo giliau pasiknaisioti. Su tuo ir dirba psichologas.
Aišku, ne visada yra vien taip. Kai kurioms problemoms spręsti gali būti naudojamos technikos. Bet jos, deja, taip pat nėra universalios. Vieniems žmonėms tai pačiai problemai spręsti tinka vienos technikos, kitiems – kitos. Psichologas gali pasiūlyti atlikti kokią nors techniką, pavyzdžiui, kai apima nerimas, susitelkti į savo kvėpavimą. Taip pat psichologas gali rekomenduoti kokios nors literatūros. Vaikų psichologas galės pasiūlyti taikyti vieną ar kitą auklėjimo strategiją, parodyti jūsų klaidas. Karjeros psichologas galės atlikti testus ar tiesiog tais pačiais anksčiau minėtais įkyriais klausimais priversti jus suprasti, kokio darbo jūs norit, ar ką jums studijuoti.
Kad nekiltų kažkokių nesusipratimų, aiškiai pabrėšiu: psichologai nesimoko iš patarimų knygų, universalių patarimų nėra ir psichologai patarimų nedalina! Ir minčių, beje, neskaito, todėl jums teks pačiam papasakoti savo istoriją.
„Aš pats psichologas“
Dažniausiai tokie pasakymai lydimi „Ką jis man pasakys?“ arba „Jis man sakys tą ir tą“. Aš geras psichologas, draugams visad patariu, ką daryti. Galėčiau sukurti patarimų svetainę jauniems žmonėms. Psichologai durni. Jie nieko nežino. Manęs nesupras.
Ne, greičiausiai jūs pats nesate psichologas, jeigu nebaigėte psichologijos magistro studijų, net jeigu tokiu ir jaučiatės. Visada lengva dalinti patarimus kitiems, bet kai pats susiduri su problema, tai jau nebežinai, ką daryti? Psichologas – ne draugas. Jis nesakys: ką čia išsigalvoji, viskas bus gerai. Jis greičiausiai nesakys to, ką jūs galvojate, kad jis sakys. Psichologas išklausys, bet ne taip, kaip išklauso draugai. Jis klausysis aktyviai. Jis stengsis suprasti, įsijausti į jūsų situaciją ir padės surasti problemų sprendimus.
O ką, man psichologas pinigų duos? Darbą suras? Žmoną sugrąžins? Ne, bet, matyt, ne vien pinigai, darbas, žmona ar dar kas nors yra problema. Jei sakai, kad turi didžiulių finansinių problemų ir galvoji apie savižudybę, o tau siūlo nueiti pas psichologą, tai nereiškia, kad psichologas išspręs tavo finansines problemas. Tai reiškia, kad jis bandys padėti tau išsikapanoti iš psichologinių problemų (psss, savižudybė – viena iš jų). Psichologas darbo tau nesuras, bet kartu galėsit apsvarstyti būdus, kuriais gali ieškoti to darbo. Arba atrasti priežastis, kodėl to darbo nerandi (neskaitant tos, kad darbdaviai durni ir nesupranta, koks tu visų galų meistras). Žmonos irgi nesugrąžins. Pala, tai kam man pas tą psichologą eit tada? Nes jis padės susigaudyti savo jausmuose, susidėlioti juos, ir arba priimti situaciją tokią, kokia ji yra, arba ieškoti jai sprendimų.
Psichologas nesakys „Skirkis tu su tuo asilu“ (nors kartais gal ir reikėtų taip pasakyti, ir net norėtųsi). Nesakys „Mesk gert ir dings visos problemos“ (net jei tai tiesa, bet psichologas supranta, kad priklausomas žmogus taip paprastai gert nemes ir tam reikia kreiptis į atitinkamus specialistus, kurie dirba su priklausomybėmis, kurie, beje, irgi nesakys „mesk gert“). Jis daug ko nesakys. Bet visai nemažai ir pasakys, galbūt nė nenumanai, ką. Todėl jeigu jauti, kad turi problemų ir jų negali išspręsti – kreipkis į psichologą. Nueik ir pažiūrėk, ką jis pasakys. Bet atsimink, kad ir pats turėsi nemažai pasakyti, o ne tik laukti, ką pasakys psichologas. Jeigu tik ateisi ir tikėsiesi, kad psichologas pamosuos burtų lazdele ir problemos dings, arba kad psichologas šoks ir linksmins tave, teks nusivilti. Deja, bet ir pats turėsi nemažai padirbėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą