Papasakosiu apie neseniai perskaitytą Jon Ronson knygą „Kaip atpažinti psichopatą“ („The Psychopath Test“).
Kaip atpažinti psichopatą? Tiek iš pavadinimo, tiek skaitant knygos aprašymą, ir tuo labiau iš to, kuriame skyriuje knyga padėta (psichologijos), atrodo, kad knyga iš tiesų turėtų būti apie tai, kaip atpažinti psichopatą. Klinikinės psichologijos knyga. Bet įtarimą sukelia jau tai, kad autorius – žurnalistas. Pavarčius knygą – pasakojimai, pokalbiai su kažkuo. Jau kelis kartus atidėjau šitos knygos pirkimą. Bet galiausiai kartą atsiverčiau ją knygyne ir pradėjau skaityti. Istorija apie kažkokią keistą knygą, kurią nežinomas autorius išsiuntinėjo mokslininkams į įvairius pasaulio kampelius. Keli mokslininkai, gavę tą knygą, nusprendė kreiptis į žurnalistą, kad šis išsiaiškintų, ką ta knyga reiškia. Tokia pradžia suintrigavo ir, nors čia nekvepėjo nei psichopatija, nei apskritai psichologija, bet nusprendžiau išbandyti bent jau kaip grožinę knygą (nors paprastai grožinė literatūra manęs netraukia).
Taigi, pirmasis skyrius ir buvo apie tą paslaptingąją knygą. Žurnalistas gana greitai išaiškino knygos autorių ir, kaip neva paaiškėjo, jis visai ne genijus, sugalvojęs paslaptingą galvosūkį mokslininkams, o „pamišėlis“. Tikėjausi, kad kituose skyriuose tęsis istorija ir galiausiai paaiškės, kad autorius yra kažkas kitas, arba kad kažkaip visa ta istorija bus susieta su psichopatija. Bet ne, antras skyrius jau nebe apie tą knygą. Antrasis skyrius – apie žmogų (pavadintą Toniu), apsimetusį pamišėliu tam, kad išvengtų kalėjimo. Bet vargšas žmogelis pateko į psichiatrinę ligoninę, kurioje kalėjo ilgiau negu būtų kalėjęs kalėjime. Ir, pasirodo, psichiatrai netgi žinojo, kad Tonis apsimetinėjo psichiniu ligoniu. Dar įdomiau – apsimetinėjimas psichiniu ligoniu yra būdingas psichopato požymis norint išvengti kalėjimo.
Trečiame knygos skyriuje pasakojama, kaip keli gailestingi psichiatrai taikė netradicinius būdus gydant psichinius ligonius ir psichopatus. Galbūt pasirodysiu pernelyg moralizuojanti, bet man pasirodė, kad pats psichiatras turėtų būti pakankamai iškrypęs, kad galėtų susižavėti tokiu metodu kaip pacientų išrengimas nuogai ir sukišimas į vieną palatą vienuolikai dienų. Tiesa, dar jiems davė LSD, ir manau, kad tai ne itin tinkamas psichodelikų naudojimas. Psichodelikai iš tiesų gali duoti naudos esant kai kuriems psichikos sutrikimams, tačiau jie turi būti naudojami tinkamai, turi būti sukuriama atitinkama atmosfera. Be to, jie labiau tinka depresijai ir nerimo sutrikimams gydyti, o dėl psichopatijos – nežinau. Taigi, pradžioje atrodė, kad tokia psichoterapijos forma veikia, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad pacientams dar labiau paprastėjo. Na, ir verta paminėti, kad šis skyrius pradžiugino, nes iš tiesų pagaliau kalbama apie psichopatiją.
Ketvirtasis skyrius – dar arčiau psichopatijos. Pasakojama apie testą, skirtą nustatyti psichopatijai, ir apie jį sukūrusį žmogų. Testo kūrėjas nežiūrėjo taip naiviai į psichopatus, ir jau žinojo, kokie jie pavojingi, ir kad nieko gero iš jų geriau nesitikėti – bet svarbiausia juos atpažinti. Žurnalistas dalyvavo to žmogaus rengtame trijų dienų seminare. Tiesa, man kiek juokinga pasirodė, kad po to seminaro jis jautėsi esąs ekspertu ir galinčiu diagnozuoti psichopatiją. Žmonės studijuoja tai metų metus, o čia staiga žurnalistas pasijunta didžiu ekspertu, nors neturi nei psichologijos, nei psichiatrijos pagrindų. Kad ir kaip ten bebūtų, vis tik jis rašo įdomiai ir intriguojančiai, o tai parodo, kad bent jau žurnalistikos ekspertas jis yra gana geras. Šiame skyriuje taip pat paaiškėja, kad psichopatų elgesio priežastys glūdi smegenyse. Pasirodo, jų smegenys reaguoja kitaip negu įprastų žmonių. Bet ar tai nepadaro jų nekaltų ir vertų pasigailėjimo? To paties klausia ir knygos autorius, bet jam atsako: „Kodėl turėtume jausti jiems gailestį? Jiems juk ant mūsų nusispjaut.“
Tiesa, skaitant psichopato požymius, pasirodė, kad ir sau galėčiau priskirti vieną kitą bruožą. Yra buvę atvejų, kai žmonės pavadindavo mane bejausme. Ir kai skaičiau psichopato aprašymą „Vikipedijoje“, kilo nerimas, kad gal esu psichopatė. Bet knygoje cituojama psichologė pasako tokius žodžius: „Jei pradedi nerimauti, jog esi psichopatas, jei atpažįsti savyje kai kuriuos jų bruožus, jei jauti, kad tau dėl to darosi baisu, vadinasi, nesi vienas iš jų“. Toks komentaras ne tik nuramino, bet ir pakėlė nuotaiką ir sukėlė keistą malonumo jausmą širdyje. Be gerų naujienų, ketvirtajame skyriuje taip pat postuluojamos ir gana liūdnos – kad nemažai mūsų lyderių, vadovų, politikų yra psichopatai ir kad pasaulis yra „toks neteisingas“ būtent dėl to.
Sekančiame skyriuje rašoma apie susitikimą su žmogumi, nusikaltusiu žmonijai. Autorius su juo susitiko du kartus: vieną kartą, kai jis gyveno iš dalies laisvėje, nors buvo atsakingas už daugybės žmonių mirtis, be to, jam buvo uždrausta bendrauti su žiniasklaida. O antras kartas vyko tada, kai jis kalėjo už sukčiavimą. Žurnalistas bandė įvertinti, ar šis žmogus yra psichopatas. Iš tiesų, nuo pat pradžių jis elgėsi akivaizdžiai psichopatiškai, tačiau žurnalistui pradžioje jis pasirodė visiškai nepanašus į tokį. Vis tik vėliau jis galiausiai perprato nusikaltėlį ir jo psichopatiją. Įdomus autoriaus pastebėjimas – kad psichopatai tampa panašūs į žmones, su kuriais bendrauja, ir dėl to jiems patinka.
Šeštame skyriuje rašoma apie žmogų, mėgusį atleidinėti darbuotojus, ir taip kėlusį įmonių akcijas. Kai žurnalistas su juo kalbėjosi ir bandė jam pritaikyti psichopato testą, šis tik pritarė visiems teiginiams ir išvertė juos į jam palankią pusę. Visus psichopato bruožus pateikė kaip teigiamus ir svarbius lyderiui. Bet iš kitos pusės, gal jie iš tiesų taip mato pasaulį, ir nesupranta, kodėl juos kažkas dėl to kaltina. Kalbant apie žurnalistą, panašu, kad jis turi pasąmoningą norą nusižudyti, kadangi taip neatsargiai bendrauja su psichopatais ir jiems tiesiai į akis pasako, kad jie psichopatai. O psichopato testo kūrėjas nustatė, kad tarp įvairių vadovų psichopatų yra 4-5 kartus daugiau nei apskritai.
Septintame skyriuje autorius kalbasi su kitais žurnalistais. Jam pasako, kad iš esmės visi žurnalistai ieško beprotybės. Jis kalbasi su žurnaliste, kuri rengė laidas, į kurias specialiai kvietė žmones, atrinkdama juos pagal tai, kokius vaistus jie vartoja. Jai labiausiai tikdavo vartojantys prozaiką, o vartojantys litį – jau per daug išprotėję, nieko nevartojantys – per mažai. Laidos, kuriose kviesdavo šeimas, kad jos rietųsi. Ir papasakojo kelis atvejus, kai tokios laidos baigdavosi savižudybe.
Sekančiame skyriuje psichopatijos neapčiuopiau. Šiaip „pamišėliai“, kuriantys sąmokslo teorijas, terorizmo aukos ir panašiai. Ir apmąstymai, kodėl vieni pamišėliai tinka žiniasklaidai, o kiti – ne. Anot autoriaus, „tinkamai išprotėję žmonės yra tie, kurie tik vos vos labiau išprotėję už tokius, kokiais mes patys bijome tapti“.
Devintame skyriuje pasakojama apie buvusį kriminalinį profiliuotoją, kuris padėdavo išaiškinti seksualinius nusikaltimus. Tačiau kartą jis parodė ne į tą žmogų. Ir labai keistais būdais bandė jį įtikinti prisipažinti. Kaltinamasis buvo vienišas ir jam padavė moterį, užsimaskavusią policininkę, kuri stengėsi sužadinti jo fantazijas, ypač skatino smurtines fantazijas. O jis sakė, kad šiaip yra taikus žmogus, bet jos prašymu pateikė smurtinių seksualinių fantazijų. O psichologas (profiliuotojas) padarė išvadas, kad jis turi neeilinių fantazijų ir tai rodo, kad jis padarė nusikaltimą. Galiausiai paaiškėjo, kad nusikaltimą padarė visai kitas žmogus, ir jį sugavo tik tada, kai jis padarė antrą nusikaltimą. Visa tai buvo pavyzdys, kai galima piktnaudžiauti psichopatų testu ir neteisingai diagnozuoti žmones.
Dešimtas skyrius vėl prikaustė mano dėmesį – jame pasakojama DSM (Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas) kūrimo istorija. Į DSM-III buvo įtraukti sutrikimai, kurie būdavo garsiausiai išrėkiami susirinkimų metu. Tiesiog taip. Išrėkiamas sutrikimo pavadinimas ir jo simptomai, ir jį DSM-III redaktorius patvirtindavo. Tas pats dėjosi ir su DSM-IV, nors jau buvo kitas redaktorius. Ir pasirodo, kad taip atsirado ir Aspergerio sindromas (tiesiog išskirtiniai vaikai), ir dėmesio sutrikimo sindromas, ir vaikų bipolinis sutrikimas (kurio egzistavimui nėra jokių įrodymų). Vaikams diagnozuojami sutrikimai ir skiriami vaistai, o tėvams tiesiog ramiau, kad tai ne jų kaltė ir kad vaistai nuslopina vaiką. Skyriaus gale paminimas atvejis, kai mergaitė mirė nuo tokių vaistų perdozavimo ir jos tėvai už tai buvo nuteisti dėl nužudymo.
Paskutiniame skyriuje vėl grįžtama prie Tonio. Vyksta teismas ir galiausiai jį išteisina ir paleidžia, tačiau ne į laisvę, o į kitą psichiatrinę ligoninę. Tačiau paaiškėja, kad ten sąlygos dar baisesnės. Vis tik galiausiai jį paleido ir iš ten, ir autorius mano, kad galbūt Tonis tėra pusiau psichopatas ir kad galbūt psichiatrai pernelyg susitelkia į neigiamas psichopatų savybes ir nepastebi teigiamų. Knyga baigiasi tuo, kad žurnalistas gauna paslaptingąją knygą, minėtą pirmame skyriuje, ir jos autorius prisipažįsta, kad tai jis ją padarė, tačiau vis tiek ją pateikia kaip mįslę, uždavinį, kurį reikia išspręsti.
Taigi, galiu pasakyti, kad knyga nenuvylė ir buvo įdomi, nors keli skyriai ir atrodė nuobodoki. O dabar galima ramiai padėti knygą į šoną ir eiti skirstyti žmones į psichopatus ir nepsichopatus.
