2014 m. liepos 22 d., antradienis

Sąmonė ir pakitusios sąmonės būsenos

Kas yra sąmonė ir su kuo ji valgoma? Kur ji randasi ir ar galiu ją pačiupinėti pirštais? O kas yra pasąmonė ir kas to pakitusios sąmonės būsenos?

Sąmonė apibrėžiama kaip savęs ir savo aplinkos suvokimas. Esminė sąmonės savybė yra dėmesys. O gal dėmesys ir sąmonė apskritai yra tas pats reiškinys? Dėmesys tarsi žibintas tamsoje apšviečia tam tikrą ruožą, o sąmonė, tuo tarpu, suvokia tai, kas tame ruože vyksta. Tačiau sąmonė nėra suprantama vienareikšmiškai. Sąmoningumas yra tapatinamas su budrumu, kai nemiegame, kažką aiškiai suvokiame. Kita vertus, miegas ir sapnai, kuriuose, sakoma, veikia pasąmonė, yra vadinami pakitusiomis sąmonės būsenomis. Iš to galime suprasti, kad miego metu sąmonė niekur nedingsta, kad mes vis dar esame sąmoningi, tačiau kitaip sąmoningi. Dar sakome, kad žmogus yra nesąmoningas, kai jis kažką daro automatiškai, kai atlieka veiksmus apie juos negalvodamas, nesutelkdamas į juos išskirtinio dėmesio. O ką tuo metu veikia žmogaus sąmonė? Ar ji tiesiog išsijungia? Taip pat dažnai manoma, kad žmogus nuo kitų gyvūnų skiriasi tuo, kad jis yra sąmoningas, o kiti gyvūnai vadovaujasi instinktais ir yra nesąmoningi. Sąmonė siejama ir su kalba. Kai esame sąmoningi, galime apie tai pasakyti, taip pat galime papasakoti apie tai, kad prieš tai buvome nesąmoningi. Žinoma, jeigu tai įsisąmoninome. Bet gyvūnai mums negali papasakoti apie tai, ar jų patirtis sąmoninga. O kaip mes žinome, kad jie nesąmoningi? Ar tikrai taip ir yra?

Kur rasti sąmonę? Mokslininkai bandė nustatyti, kokia smegenų sritis atsakinga už sąmonę. Vieni manė, kad už ją atsakinga viena sritis, kiti – kad kita. Dar kiti galvojo, jog sąmonė yra smegenų kaip visumos funkcija. Filosofas Daniel Dennett sąmonę apskritai pavadina iliuzija. Nors, pavyzdžiui, solipsistai apskritai teigia, jog egzistuoja tik sąmonė, o visu kitu, išorine realybe galima abejoti. Vis tik dabar solipsizmas yra nurašomas, nors neatrodo, kad būtų galima rasti pakankamo pagrindo jam paneigti, bet būtent tai, kad jo neįmanoma paneigti, ir tampa pagrindu atsisakyti tokios hipotezės. Tačiau su Dennet sutikti taip pat nesinori, nes sąmonę mes jaučiame. Ir, paradoksalu, bet ryškiausi sąmonės įrodymai matomi sapnuose.

Sapnai – tai vaizdai (garsai, kiti pojūčiai), atsirandantys be išorinio dirgiklio. Realybės daiktas (pavyzdžiui, stalas) nėra tas pats kas to daikto vaizdinys sąmonėje. Kai ką nors matome būdravimo metu, mums atrodo, kad realybę suvokiame tiesiogiai, kad stalas taip ir atrodo realybėje, kaip mes jį matome. Tačiau taip nėra, mūsų akį pasiekia tik tam tikro dažnio bangos, atsispindėjusios nuo to daikto, ir mes savo pojūčiais apskritai galime suvokti tik labai nedidelę dalį realybės. Tai, kaip aš matau stalą, ir tai, kaip mano katė jį mato, skiriasi. Turime tą patį realų stalą, bet skirtingus stalo vaizdinius sąmonėje. Sapnuose skirtumą tarp realaus daikto ir daikto vaizdinio pastebėti daug lengviau, nes ten realaus daikto paprasčiausiai nėra, yra tik daikto vaizdinys. Tai įrodo, kad sąmonė nėra tiesiog iliuzija, sąmonėje esantys vaizdiniai yra net labai apčiuopiami, tik ne fiziškai.

Bet Daniel Dennett ir čia turi argumentą – jis išdrįsta teigti, kad sapnai – tai netikri prisiminimai, kad sapnuojant nieko nevyksta, o pabudę mes prisimename tai, ko niekada nebuvo. Tačiau tas, kas patyrė sąmoningą sapnavimą, puikiai supranta, kad tai netiesa. Sąmoningo sapnavimo metu būdamas sapne gali labai ryškiai suvokti savo buvimą čia ir dabar, tame sapne. Tas suvokimas gali būti lygiai tiek pat ryškus kaip ir būdravimo metu. Negi ir tai būtų galima pavadinti netikru prisiminimu apie ryškų suvokimą? Tuomet gal ir vakar diena – tik prisiminimas ir tai, ką patyrėme, iš tiesų niekada neįvyko?

O kas yra pasąmonė? Manau, kad S. Freudo psichikos skirstymas į sąmonę, priešsąmonę ir pasąmonę nėra visiškai teisingas. Pasąmonė nėra visiškai nepasiekiama sąmonei – pasąmoniniai stimulai būna sužadinami tam tikrų patirčių ir jie pasireiškia sąmonėje ir veikia sąmoningą patirtį. Apskritai pasąmonė yra labiau procesas negu kad darinys, todėl čia labiau tiktų žodis pasąmoningas. Pasąmonė valdo procesus, kurie yra dėl kokių nors priežasčių užsislėpę (galbūt jie žmogui atrodo nepriimtini), taip pat tokius procesus, kurių tiesiog nereikia suvokti sąmoningai (pvz., jau prieš tai minėti automatiniai veiksmai – kam gi reikia sąmoningai suvokti ėjimą, rašymą, kvėpavimą ar kokį nors darbą, kurį moki labai gerai?). Pasąmonė veikia visada, o sąmonė – tik čia ir dabar. Freudas pasąmonė laikė talpykla, bet ar tikrai visada ten ir būna visa įmanoma slapta informacija? Suprantant pasąmonę kaip procesą, joje glūdi tik tie dalykai, kurie tam tikru momentu yra aktualūs. Kiti dalykai yra įrašyti smegenyse, bet jie neaktualizuojami pasąmonėje ir neveikia elgesio. Kita vertus, žiūrint holistiškai (visaapimančiai), tai greičiausiai viskas visada veikia vienu metu ir nėra išskiriami impulsai, kurie paveikė tam tikrą elgesį. Tai reikštų, kad elgesį veikia psichika kaip visuma ir kad nėra atskirų motyvų tam tikriems veiksmams. Pvz., jeigu žmogus ką nors nužudė, tai galima spekuliuoti, kad jis ant to žmogaus dėl kažko pyko, arba kad vaikystėje jo nemylėjo mama, bet žiūrint holistiškai, jis tą žmogų nužudė dėl to, kad jis yra tas, kas jis yra, nes jis turi savo genų ir gyvenimo patirties mišinį, kuris ir nulėmė tokį veiksmą. Visa tai būtų pasąmonė. O ką tuo metu darė sąmonė?

Sąmonę galima suprasti ir kaip pasyvų stebėtoją. Sąmonė – tai tarsi ekranas, kuriame matome savo gyvenimo filmą. Kai įsisąmoniname kokius nors pasąmoninius dirgiklius, tai nereiškia, kad jie išnyksta iš pasąmonės – jie vis dar ten yra ir veikia mūsų elgesį. Įsisąmonindami mes tiktai apšviečiame tam tikrus pasąmonės aspektus savo dėmesiu. Pavyzdžiui, mes galime sąmoningai stebėti savo kvėpavimą, bet jeigu specialiai jo kaip nors nepaveiksime, tai jis ir toliau bus pasąmoningas. Todėl sąmonė ir pasąmonė yra iš esmės skirtingi psichikos reiškiniai ir jie nėra priešybės. Sąmonė yra šviesa, o pasąmonė – įvairūs psichiniai ir fiziniai reiškiniai, plaukiojantys psichikos vandenyne.

C. G. Jungas išskyrą ir kolektyvinę pasąmonę su joje slypinčiais archetipais. Tai tarsi mūsų genuose įrašyta protėvių istorija. Archetipai gali pasireikšti sapnuose, vizijose, psichodelinėse patirtyse – apibendrinus galima pasakyti – pakitusiose sąmonės būsenose. Iš esmės pakitusios sąmonės būsenos yra suprantamos kaip būsenos, kurios pasireiškia ne būdravimo metu, kitaip sakant – kai veikia kitos nei beta smegenų bangos. Kalbant vaizdžiai, galima sakyti, kad esant pakitusioms sąmonės būsenoms, sąmonė rodo kitą filmą. Taip pat galima pagrįstai sakyti, kad tuo metu dėmesio žibintas apšviečia kitą realybės ruožą. Nors tikriausiai daug kas pasakytų, kad psichodelikai sukelia haliucinacijas, o sapnai – netikri ir jie nėra realybės dalis, bet išdrįsiu tam paprieštarauti.

Sapnuodami mes dažniausiai nesuprantame, kad sapnuojame ir viskas atrodo realu, tikra, net jeigu mus vaikosi drakonas, o mes nuo jo pabėgame  nuskrisdami į Mėnulį. Mūsų psichikai tai yra realu, tai yra jos pasaulis. Tai yra mūsų pasaulis. Kaip jau minėjau prieš tai, viskas pasireiškia mūsų sąmonėje, realybės mes nesuvokiame tiesiogiai. Pats žmogus niekaip negalėtų atskirti tikro stalo nuo kompleksinės stalo haliucinacijos. Nebent šalia esantis žmogus jam pasakytų, kad čia jokio stalo nėra. Bet iš kur žinoti, kad tas žmogus – ne haliucinacija? Taigi, mūsų psichikai, t.y. mums, visa tai yra realybė. Galbūt tai nėra objektyvi realybė (jeigu tokia apskritai egzistuoja), galbūt ji tik mūsų asmeninė realybė, bet iš esmės viskas ir yra mūsų asmeninė realybė. Kiekvienas žmogus pasaulį suvokia unikaliai, tai priklauso nuo genų ir įgytos asmeninės patirties. Net jeigu atrodo, kad visi žmonės mato tą patį, tai dar nereiškia, kad jie iš tiesų mato tą patį. Pavyzdžiui, vienas žmogus žiūrėdamas į paveikslą gali labiau atkreipti dėmesį į spalvas, kitas – į formas, o trečias – į jausmus, kurių pirmieji du gal net neįžvelgia.

Bet visa tai galima suprasti ir kitaip – ne kaip asmeninę realybę, bet kaip objektyvios realybės skirtingus aspektus. Čia noriu išreikšti drąsią mintį, kad viskas yra tikra. Kai kurie žmonės kalba apie du pasaulius – fizinį ir dvasinį (dažniausiai tai galime išgirsti religijose). Tačiau aš kalbėsiu apie vieną pasaulį, vieningą, visa apimantį pasaulį. Ir šis vieningas pasaulis nėra fizinis (tą galime matyti ir kvantiniame lygyje, bet šį kartą fiziką paliksiu ramybėje). Mūsų sapnai yra tikri, jie vyksta iš tiesų, šiame realiame pasaulyje. Tik sapnuose mes matome kitą realybės aspektą negu įprastoje būdravimo būsenoje. Taip pat tikros yra psichodelinės patirtys. Jos taip pat atskleidžia kitus realybės aspektus, o kartais atskleidžia tuos pačius, įprastai matomus realybės aspektus, tačiau kitu žvilgsniu. Labai paprastas pavyzdys – ryškiau matomos spalvos, aiškiau įžiūrimos detalės. Nuoširdžiai sakau, kad man nesuprantama, kaip kažkas gali aiškesnį matymą vadinti haliucinacijomis. Jeigu trumparegis žmogus užsideda akinius ir pagaliau įžiūri atvažiavusio autobuso numerį – ar tai taip pat haliucinacija?

Bet psichodelikų sukeltos patirtys nėra tik aštresnis regėjimas. Tai gali būti ir sugebėjimas įžvelgti daiktų esmė, jų pajautimas. Ypač ryškus yra ryšio su gamta pajautimas. Dažnai žmonės galvoja, kad medžiai nėra gyvi, bet tai netiesa – biologiškai jie akivaizdžiai gyvi, jie auga, dauginasi. Su psichodelikais žmogus gali pajusti tą gyvybę – t.y. jam atsiveria realybės aspektas, kurį prieš tai jis ignoravo ar dėl kitų priežasčių jo neįsisąmonino. Taip pat psichodelikai leidžia pažvelgti į realybę per visiškai kitokią nei žmogiškąją patirtį. Negi manote, kad delfinai suvokia pasaulį taip pat kaip mes? Kaip jau minėjau prieš tai, mano katė mato aplinką kitaip nei aš. O kaip ją suvokia šikšnosparnis? C. Castanedos knygose aprašoma, kaip žmonės pasiverčia paukščiais. Jie tada iš tiesų ir tampa paukščiais – jie suvokia realybę taip, kaip ją suvokia paukščiai. Bet su psichodelikais įmanoma išeiti iš apskritai bet kokio gyvūno patyrimo ribų. Pavyzdžiui, ar žinote, kaip jaučiasi muzika? Ką reiškia būti muzika? Tai neįmanoma? Ji negyva? Viskas yra gyva! Būdami pakitusios sąmonės būsenos, mes galime tapti netgi muzika. Taigi, mes pamatome visiškai kitokį realybės aspektą, patiriame pasaulį per kitokią prizmę, todėl galime suvokti daugiau negu kad tik užsidarę savo kasdienėje patirtyje. Pažvelgdami į pasaulį per kitokią patirtį, galime pasisemti idėjų, kaip pakeisti savo įprastinį gyvenimą, kur link nukreipti savo sąmonės šviesą, kad geriau jaustumės patys ir kad darniau sugyventume su aplinkiniais (ir ne tik žmonėmis, bet ir gamta).

Paprastai pabaigoje būna sakomas apibendrinimas, tačiau čia aprašiau sąmonę iš kelių skirtingų perspektyvų ir nepateikiau vienos teisingos nuomonės, labiau kėliau klausimus. Ir iš tiesų, aš nežinau, kas yra sąmonė, kas yra realybė, bet aš bandau tai suprasti. Galbūt tai ir yra svarbiausia – kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Tačiau galbūt šių dalykų niekada iki galo ir neįmanoma sužinoti, nes visada lieka galimybė, kad niekas apskritai nėra tikra. Šiame įraše kiek kitaip pažvelgiau į kai kuriuos sąmonės aspektus, bet aprašiau juos iš esmės labai trumpai, tarsi prabėgom. Laikykime tai įvadu į gilesnio tyrinėjimo galimybę, todėl ateityje čia turėtų atsirasti ir daugiau įrašų, susijusių su sąmone, bet giliau pažvelgiančių į atskirus čia minėtus aspektus.

2014 m. sausio 21 d., antradienis

Ar tavo viršininkas psichopatas?

Papasakosiu apie neseniai perskaitytą Jon Ronson knygą „Kaip atpažinti psichopatą“ („The Psychopath Test“).

Kaip atpažinti psichopatą? Tiek iš pavadinimo, tiek skaitant knygos aprašymą, ir tuo labiau iš to, kuriame skyriuje knyga padėta (psichologijos), atrodo, kad knyga iš tiesų turėtų būti apie tai, kaip atpažinti psichopatą. Klinikinės psichologijos knyga. Bet įtarimą sukelia jau tai, kad autorius – žurnalistas. Pavarčius knygą – pasakojimai, pokalbiai su kažkuo. Jau kelis kartus atidėjau šitos knygos pirkimą. Bet galiausiai kartą atsiverčiau ją knygyne ir pradėjau skaityti. Istorija apie kažkokią keistą knygą, kurią nežinomas autorius išsiuntinėjo mokslininkams į įvairius pasaulio kampelius. Keli mokslininkai, gavę tą knygą, nusprendė kreiptis į žurnalistą, kad šis išsiaiškintų, ką ta knyga reiškia. Tokia pradžia suintrigavo ir, nors čia nekvepėjo nei psichopatija, nei apskritai psichologija, bet nusprendžiau išbandyti bent jau kaip grožinę knygą (nors paprastai grožinė literatūra manęs netraukia).

Taigi, pirmasis skyrius ir buvo apie tą paslaptingąją knygą. Žurnalistas gana greitai išaiškino knygos autorių ir, kaip neva paaiškėjo, jis visai ne genijus, sugalvojęs paslaptingą galvosūkį mokslininkams, o „pamišėlis“. Tikėjausi, kad kituose skyriuose tęsis istorija ir galiausiai paaiškės, kad autorius yra kažkas kitas, arba kad kažkaip visa ta istorija bus susieta su psichopatija. Bet ne, antras skyrius jau nebe apie tą knygą. Antrasis skyrius – apie žmogų (pavadintą Toniu), apsimetusį pamišėliu tam, kad išvengtų kalėjimo. Bet vargšas žmogelis pateko į psichiatrinę ligoninę, kurioje kalėjo ilgiau negu būtų kalėjęs kalėjime. Ir, pasirodo, psichiatrai netgi žinojo, kad Tonis apsimetinėjo psichiniu ligoniu. Dar įdomiau – apsimetinėjimas psichiniu ligoniu yra būdingas psichopato požymis norint išvengti kalėjimo.

Trečiame knygos skyriuje pasakojama, kaip keli gailestingi psichiatrai taikė netradicinius būdus gydant psichinius ligonius ir psichopatus. Galbūt pasirodysiu pernelyg moralizuojanti, bet man pasirodė, kad pats psichiatras turėtų būti pakankamai iškrypęs, kad galėtų susižavėti tokiu metodu kaip pacientų išrengimas nuogai ir sukišimas į vieną palatą vienuolikai dienų. Tiesa, dar jiems davė LSD, ir manau, kad tai ne itin tinkamas psichodelikų naudojimas. Psichodelikai iš tiesų gali duoti naudos esant kai kuriems psichikos sutrikimams, tačiau jie turi būti naudojami tinkamai, turi būti sukuriama atitinkama atmosfera. Be to, jie labiau tinka depresijai ir nerimo sutrikimams gydyti, o dėl psichopatijos – nežinau. Taigi, pradžioje atrodė, kad tokia psichoterapijos forma veikia, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad pacientams dar labiau paprastėjo. Na, ir verta paminėti, kad šis skyrius pradžiugino, nes iš tiesų pagaliau kalbama apie psichopatiją.

Ketvirtasis skyrius – dar arčiau psichopatijos. Pasakojama apie testą, skirtą nustatyti psichopatijai, ir apie jį sukūrusį žmogų. Testo kūrėjas nežiūrėjo taip naiviai į psichopatus, ir jau žinojo, kokie jie pavojingi, ir kad nieko gero iš jų geriau nesitikėti – bet svarbiausia juos atpažinti. Žurnalistas dalyvavo to žmogaus rengtame trijų dienų seminare. Tiesa, man kiek juokinga pasirodė, kad po to seminaro jis jautėsi esąs ekspertu ir galinčiu diagnozuoti psichopatiją. Žmonės studijuoja tai metų metus, o čia staiga žurnalistas pasijunta didžiu ekspertu, nors neturi nei psichologijos, nei psichiatrijos pagrindų. Kad ir kaip ten bebūtų, vis tik jis rašo įdomiai ir intriguojančiai, o tai parodo, kad bent jau žurnalistikos ekspertas jis yra gana geras. Šiame skyriuje taip pat paaiškėja, kad psichopatų elgesio priežastys glūdi smegenyse. Pasirodo, jų smegenys reaguoja kitaip negu įprastų žmonių. Bet ar tai nepadaro jų nekaltų ir vertų pasigailėjimo? To paties klausia ir knygos autorius, bet jam atsako: „Kodėl turėtume jausti jiems gailestį? Jiems juk ant mūsų nusispjaut.“

Tiesa, skaitant psichopato požymius, pasirodė, kad ir sau galėčiau priskirti vieną kitą bruožą. Yra buvę atvejų, kai žmonės pavadindavo mane bejausme. Ir kai skaičiau psichopato aprašymą „Vikipedijoje“, kilo nerimas, kad gal esu psichopatė. Bet knygoje cituojama psichologė pasako tokius žodžius: „Jei pradedi nerimauti, jog esi psichopatas, jei atpažįsti savyje kai kuriuos jų bruožus, jei jauti, kad tau dėl to darosi baisu, vadinasi, nesi vienas iš jų“. Toks komentaras ne tik nuramino, bet ir pakėlė nuotaiką ir sukėlė keistą malonumo jausmą širdyje. Be gerų naujienų, ketvirtajame skyriuje taip pat postuluojamos ir gana liūdnos – kad nemažai mūsų lyderių, vadovų, politikų yra psichopatai ir kad pasaulis yra „toks neteisingas“ būtent dėl to.

Sekančiame skyriuje rašoma apie susitikimą su žmogumi, nusikaltusiu žmonijai. Autorius su juo susitiko du kartus: vieną kartą, kai jis gyveno iš dalies laisvėje, nors buvo atsakingas už daugybės žmonių mirtis, be to, jam buvo uždrausta bendrauti su žiniasklaida. O antras kartas vyko tada, kai jis kalėjo už sukčiavimą. Žurnalistas bandė įvertinti, ar šis žmogus yra psichopatas. Iš tiesų, nuo pat pradžių jis elgėsi akivaizdžiai psichopatiškai, tačiau žurnalistui pradžioje jis pasirodė visiškai nepanašus į tokį. Vis tik vėliau jis galiausiai perprato nusikaltėlį ir jo psichopatiją. Įdomus autoriaus pastebėjimas – kad psichopatai tampa panašūs į žmones, su kuriais bendrauja, ir dėl to jiems patinka.

Šeštame skyriuje rašoma apie žmogų, mėgusį atleidinėti darbuotojus, ir taip kėlusį įmonių akcijas. Kai žurnalistas su juo kalbėjosi ir bandė jam pritaikyti psichopato testą, šis tik pritarė visiems teiginiams ir išvertė juos į jam palankią pusę. Visus psichopato bruožus pateikė kaip teigiamus ir svarbius lyderiui. Bet iš kitos pusės, gal jie iš tiesų taip mato pasaulį, ir nesupranta, kodėl juos kažkas dėl to kaltina. Kalbant apie žurnalistą, panašu, kad jis turi pasąmoningą norą nusižudyti, kadangi taip neatsargiai bendrauja su psichopatais ir jiems tiesiai į akis pasako, kad jie psichopatai. O psichopato testo kūrėjas nustatė, kad tarp įvairių vadovų psichopatų yra 4-5 kartus daugiau nei apskritai.

Septintame skyriuje autorius kalbasi su kitais žurnalistais. Jam pasako, kad iš esmės visi žurnalistai ieško beprotybės. Jis kalbasi su žurnaliste, kuri rengė laidas, į kurias specialiai kvietė žmones, atrinkdama juos pagal tai, kokius vaistus jie vartoja. Jai labiausiai tikdavo vartojantys prozaiką, o vartojantys litį – jau per daug išprotėję, nieko nevartojantys – per mažai. Laidos, kuriose kviesdavo šeimas, kad jos rietųsi. Ir papasakojo kelis atvejus, kai tokios laidos baigdavosi savižudybe.

Sekančiame skyriuje psichopatijos neapčiuopiau. Šiaip „pamišėliai“, kuriantys sąmokslo teorijas, terorizmo aukos ir panašiai. Ir apmąstymai, kodėl vieni pamišėliai tinka žiniasklaidai, o kiti – ne. Anot autoriaus, „tinkamai išprotėję žmonės yra tie, kurie tik vos vos labiau išprotėję už tokius, kokiais mes patys bijome tapti“.

Devintame skyriuje pasakojama apie buvusį kriminalinį profiliuotoją, kuris padėdavo išaiškinti seksualinius nusikaltimus. Tačiau kartą jis parodė ne į tą žmogų. Ir labai keistais būdais bandė jį įtikinti prisipažinti. Kaltinamasis buvo vienišas ir jam padavė moterį, užsimaskavusią policininkę, kuri stengėsi sužadinti jo fantazijas, ypač skatino smurtines fantazijas. O jis sakė, kad šiaip yra taikus žmogus, bet jos prašymu pateikė smurtinių seksualinių fantazijų. O psichologas (profiliuotojas) padarė išvadas, kad jis turi neeilinių fantazijų ir tai rodo, kad jis padarė nusikaltimą. Galiausiai paaiškėjo, kad nusikaltimą padarė visai kitas žmogus, ir jį sugavo tik tada, kai jis padarė antrą nusikaltimą. Visa tai buvo pavyzdys, kai galima piktnaudžiauti psichopatų testu ir neteisingai diagnozuoti žmones.

Dešimtas skyrius vėl prikaustė mano dėmesį – jame pasakojama DSM (Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas) kūrimo istorija. Į DSM-III buvo įtraukti sutrikimai, kurie būdavo garsiausiai išrėkiami susirinkimų metu. Tiesiog taip. Išrėkiamas sutrikimo pavadinimas ir jo simptomai, ir jį DSM-III redaktorius patvirtindavo. Tas pats dėjosi ir su DSM-IV, nors jau buvo kitas redaktorius. Ir pasirodo, kad taip atsirado ir Aspergerio sindromas (tiesiog išskirtiniai vaikai), ir dėmesio sutrikimo sindromas, ir  vaikų bipolinis sutrikimas (kurio egzistavimui nėra jokių įrodymų). Vaikams diagnozuojami sutrikimai ir skiriami vaistai, o tėvams tiesiog ramiau, kad tai ne jų kaltė ir kad vaistai nuslopina vaiką. Skyriaus gale paminimas atvejis, kai mergaitė mirė nuo tokių vaistų perdozavimo ir jos tėvai už tai buvo nuteisti dėl nužudymo.

Paskutiniame skyriuje vėl grįžtama prie Tonio. Vyksta teismas ir galiausiai jį išteisina ir paleidžia, tačiau ne į laisvę, o į kitą psichiatrinę ligoninę. Tačiau paaiškėja, kad ten sąlygos dar baisesnės. Vis tik galiausiai jį paleido ir iš ten, ir autorius mano, kad galbūt Tonis tėra pusiau psichopatas ir kad galbūt psichiatrai pernelyg susitelkia į neigiamas psichopatų savybes ir nepastebi teigiamų. Knyga baigiasi tuo, kad žurnalistas gauna paslaptingąją knygą, minėtą pirmame skyriuje, ir jos autorius prisipažįsta, kad tai jis ją padarė, tačiau vis tiek ją pateikia kaip mįslę, uždavinį, kurį reikia išspręsti.

Taigi, galiu pasakyti, kad knyga nenuvylė ir buvo įdomi, nors keli skyriai ir atrodė nuobodoki. O dabar galima ramiai padėti knygą į šoną ir eiti skirstyti žmones į psichopatus ir nepsichopatus.

2014 m. sausio 8 d., trečiadienis

Būrėjas ar psichologas?

Šį straipsnį rašiau prieš dvejus metus ir dabar nusprendžiau juo pasidalinti ir su šio tinklaraščio skaitytojais, kiek pakoregavusi pagal dabartinę patirtį.

Neseniai gavau gana liūdną ir ilgą vienos merginos laišką. Nepasakosiu nei kas ta mergina, nei apie ką ji man rašė, tik pasakysiu, jog ji minėjo, kad lankėsi pas psichologę, tačiau nuo to jai tik pablogėjo. O po to ji nusprendė kreiptis į būrėją. Apie tai ir norėčiau pakalbėti.

Būrėjos kartu dažnai būna dar ir geros psichologės. Vienos turi tikrą psichologijos išsilavinimą, o kitos tiesiog gerai išmano žmonių psichologiją. Ir dažnai būtent tai ir būna jų darbo pagrindas. Žmonės dažnai kreipiasi į būrėjus tarsi į psichologus, prašo jų patarimų. Štai psichologas patarimų duoti negali, to neleidžia jo darbo principai. O būrėjas? Jo nevaržo niekas. Nežinia, tai gerai ar blogai, bet vis tik – ar tai nėra kišimasis į kito žmogaus gyvenimą? Be abejo, būrėjas gali nusimesti atsakomybę ir sakyti, kad vis tiek galutinį sprendimą priima pats žmogus. Bet aš galėčiau pasakyti kitaip. Ne be reikalo psichologai konkrečių patarimų neduoda. Jie tik padeda (ar bent turėtų padėti) žmogui priimti sprendimą, pačiam atrasti išeitį iš susidariusios situacijos. Jie turi padėti žmogui atgauti pusiausvyrą, pasitikėjimą savo jėgomis ir įgyti savarankiškumą.

Anksčiau man pačiai teko apsilankyti pas porą psichologių. Dabar mano situacija jau gera ir rimtų problemų nebeturiu, tačiau tada buvo tikrai sunku. Todėl ir kreipiausi į psichologę. Pirmoji psichologė man nepadėjo, nuo jos man pasidarė tik blogiau, kaip ir pradžioje šio įrašo minėtai merginai. Man tikrai netiko tos psichologės metodai. Kiek vėliau lankiausi pas kitą psichologę. Tiesą sakant, kai pradėjau pas ją lankytis, sunkumo „banga“ jau buvo kaip ir praėjusi, tad net buvo sunku pasakyti, ko aš iš jos noriu. Bet ne be reikalo tai pavadinau „banga“ – mat jos tai užplaukdavo, tai vėl nuslūgdavo, bet visad grįždavo. Su šia psichologe buvo gan malonu ir įdomu pabendrauti, tačiau sunku ją pavadinti savo psichologe, man ji man buvo labiau kaip kolegė ar draugė. Nebendravome kaip klientė ir psichologė – tiesiog kalbėjomės apie įdomius dalykus. Taigi, ši psichologė man taip pat nepadėjo. Savo bėdas vėliau išsprendžiau pati ir su aplinkinių pagalba (gali būti, kad kai kurie aplinkiniai žmonės nė nežino, kad jie man padėjo). Taip pat labai prisidėjo ir kiti metodai bei ypatingos patirtys, apie kurias čia nekalbėsiu.

Kokias išvadas iš to galime padaryti? Visų pirma, manau, kad kai kurių psichologų metodai yra labai netobuli, riboti ir ne kiekvienam tinkami. Tiesa, privalau paminėti, kad yra daugybė žmonių, kuriems psichologai padėjo, galbūt net tie patys, kurie man bei mano minėtai merginai nesugebėjo padėti. Tačiau vis tik psichologas turėtų sugebėti prisitaikyti prie klientų ir pamatyti, koks jam metodas labiau tinkamas. Manau, kad ne be reikalo psichologams sakoma: išmokite visas asmenybės teorijas, o kai į jūsų kabinetą įeina klientas, išmeskite visas tas teorijas į šiukšlių dėžę. O tada, išklausę kliento situaciją, išsitraukite tinkamą teoriją. Arba sugalvokite savo. Psichologas turėtų būti kūrybingas žmogus.

Dabar man jau teko lankytis ir pas trečią psichologą, prieš metus laiko. Šį psichologą jau galėčiau pavadinti geru specialistu, su juo pavyko užmegzti tikrą psichologo-kliento ryšį. Ne jokio ryšio, kaip su pirmąją psichologe, ir ne kolegų ryšį, kaip su antrąja. Su šiuo psichologu dirbome apie pusę metų ir viskas vyko gana sėkmingai. Dažnai po konsultacijų išeidavau nusiraminusi ar net laiminga, kai į konsultacijas ateidavau liūdna, prislėgta. Iš to galima daryti išvadą, kad šis psichologas, kitaip nei prieš tai dvi minėtosios, man padėjo. Tai reiškia, kad kartais reikia turėti kantrybės norint surasti tinkamą ir gerą specialistą, kuris tau padėtų.

O kaip dėl būrėjų? Kodėl mergina, kuriai nepadėjo psichologė, kreipėsi į būrėją? Kuo būrėjas geriau už psichologą? Iš tiesų, galbūt reikėtų nagrinėti kiekvieną individualų atvejį, ir tada pasakyti, kodėl tas žmogus pasirinko būtent būrėją, o ne psichologą. Arba atvirkščiai. O dabar galima tik spėlioti. Galbūt būrėja geriau, nes ji gali pasakyti kažką konkrečiau? Ji drąsiai išsako informaciją apie asmens galimybes, gyvenimo posūkius, pavojus ir sėkmes. Nors vis tik manau, kad niekas negali pasakyti, kaip bus iš tiesų. Gali nebent užprogramuoti, kad žmogus įtikėtų būrėjo žodžiais, o po to juos ir įgyvendintų.

2014 m. sausio 6 d., pirmadienis

Sinestezija

Kuri iš šių figūrų Kiki, o kuri – Bouba?

Iki 98% tiriamųjų figūrą banguotais kraštais pavadiną Boubą, o spygliuotąją – Kiki.

Apibrėžimas

Žodis „sinestezija“ (gr. syn – sąjunga, aisthaesis – jutimas) reiškia „susijungę jutimai“. Pavyzdžiui, muzika gali būti ne tik girdima, bet ir matoma, jaučiama kaip skonis ar kaip prisilietimas.

„Dar vienas būdingas jutimo ypatumas yra sinestezija. Tai reiškinys, kai vieno modalumo (rūšies) dirginimas sukelia kito modalumo pojūtį. Fonizmas yra tas atvejis, kai veikiant optiniams ir kitiems neakustiniams dirgikliams atsiranda klausos vaizdiniai. Fotizmas – kai veikiant nevizualiniams dirgikliams, garsams ir pan. kyla regimieji vaizdiniai – spalvos. Sinestezijos labiau pasireiškia vaikystėje, bet kartais išlieka ir suaugus“ (Lapė ir Navikas, 2003, p. 70).

Dažnai pasitaiko, kad žmonės, nuo vaikystės patiriantys sinesteziją, mano, kad visi žmonės patiria tą patį. Jie nežino, kad jų patirtis yra kuo nors neįprasta.

Kaip susidaro sinestetinės sąsajos

Kalbos garsai, fonemos, gali iššaukti skonius. Buvo išsiaiškinta, kad fonemos, sukeliančios skonį, yra linkusios būti ir žodyje, atspindinčiame tą skonį. Tikriausiai vaikystėje išmokti maisto pavadinimai veikia kaip šablonas kitiems žodžiams, iššaukiantiems sinestetiškus skonius.

Yra pastebėta, kad kai tik sinestezinė sąsaja sukuriama, ji tokia išlieka visą gyvenimą. Tačiau pasitaiko, kad vaikystėje turėję sinesteziją asmenys, vėliau jos netenka, pvz., paauglystėje, kai vyksta žymūs smegenų pokyčiai.

Nėra dviejų žmonių, turinčių sinesteziją, net identiškų dvynių, kurie patirtų tą pačią spalvą reaguodami į identišką stimulą. Bet jeigu sinestetai skirtingai jaučia stimulus, tai gal iš tiesų reiškia, kad visų mūsų pojūčiai yra skirtingi. Gal iš tiesų tai, ką mes vadiname žalia, aš matau kaip raudoną, o kitas – kaip mėlyną. Kaip tai patikrinti?

Sinestezija ir genetika

Sinestezija yra genetiškai paveldima. Tarp pojūčių ir koncepcijų susidaro nuolatinės sąsajos, nes genai padidina bendravimą tarp skirtingų smegenų sričių.

Sinestezija ir smegenys

Smegenys yra dalinamos į sritis, kurios specializuotos regėjimui, klausai, judėjimui, savo kūno jutimui, kalbai ir t.t. Taip pat yra smulkesnės specializacijos, kai reaguojama į sudėtingesnius stimulus. Pavyzdžiui, regos atveju tai būtų veidų, namų, judėjimo atpažinimas.

Skirtingi jutimai nėra visiškai atskirti. Pavyzdžiui, kai paimame obuolį, mes nematome atskirai jo spalvos, atskirai formos, nejaučiame atskirai jo skonio ir kvapo. Visi šie jutimai susilieja į vieningą obuolio suvokimą.
Sinestezijos atveju tokia pojūčių integracija yra stipresnė nei įprastai.


Sinestezija nėra lokalizuota kokiame nors viename smegenų taške. Ji yra susijusi su neuroniniais tinklais, kurie tarpusavyje jungia skirtingus smegenų regionus.

Spalvotų raidžių ir skaičių atvejis paaiškinamas tuo, kad smegenų sritis, atsakinga už raidžių ir skaičių grafemų atpažinimą, yra kairiajame pusrutulyje šalia spalvų suvokimo srities. Dėl sustiprėjusio bendravimo tarp smegenų sričių, raidės vaizdas iššaukia aktyvaciją ir spalvų suvokimo srityje.

Žmonės, turintys dalinį spalvinį aklumą, patirdami sinesteziją gali matyti tokias spalvas, kokių įprastai nemato.

Sinestezija ir psichodelikai

LSD ir meskalinas kartais sukelia sinesteziją, tačiau ji yra kitokia negu natūraliai patiriama. Sinesteziją gali sukelti ir kiti psichodelikai, pvz., psilocibinas.

Literatūra

Cytowic R. E., Eagleman D. M. 2009. Wednesday is Indigo Blue: Discovering the Brain of Synesthesia. London: The MIT Press.
Lapė J., Navikas G. 2003. Psichologijos įvadas: vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras.